Lietuvos gyventojai pasitiki šalies kariuomene ir kario profesija, palankiai vertina narystę NATO, o šalies užpuolimo atveju prie taikaus pasipriešinimo prisidėtų 61 proc. piliečių. Daugiau nei pusė gyventojų agresijos prieš Lietuvą metu pasiryžtų prisidėti prie pasipriešinimo ginklu. Kasmet tokių ryžtingų žmonių daugėja. Tokias tendencijas parodė praėjusių metų gruodį Krašto apsaugos ministerijos užsakyta visuomenės nuomonės apklausa.

Nežinojimas nebūtinai yra negatyvus

Tiesa, ne visi žmonės tiksliai žino, kaip elgtųsi mobilizacijos atveju, ką turėtų ir galėtų daryti kilus ginkluotam konfliktui. Pasak politologės Ievos Petronytės-Urbonavičienės, dalis žmonių, kurie nežino, ką darytų kilus pavojui tėvynei. Kai kurie dar nėra apsisprendę, kaip prisidėtų prie pilietinio pasipriešinimo. Kiti dar neturi visos reikiamos informacijos, arba negali nuspėti savo reakcijos kilus neramumams.

„Žmonių, kurie nežino, ką darytų kilus neramumas arba kaip į juos reaguotų – gana nemažai. Galimai tai susiję ir su pasirengimu reaguoti ir kitais dalykais. Matyt, reikia dar aiškesnės, lengviau gaunamos informacijos. Atrodo, kad informacijos yra, bet ji nebūtinai pasiekia visus piliečius“, – sako politologė, politinės sociologijos specialistė Ieva Petronytė-Urbonavičienė.

Anot politologės, natūralu, kad 40 proc. apklaustųjų jaučiasi ne iki galo žinantys apie savo galimybes prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo. Dar 22 proc. teigia visiškai nieko apie tai nežinantys. 33 proc. apklaustųjų jaučiasi pakankamai informuoti apie savo galimybes prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo, o 34 proc. sako žinantys, kaip reikėtų elgtis mobilizacijos atveju.

„Tačiau nežinojimas, ką daryti ir kaip prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo, nebūtinai reiškia, kad žmogus negintų tėvynės, nedalyvautų pasipriešinime. Dažnai žmonės tiesiog nežino, kaip reaguotų. Nežinojimas nebūtinai yra negatyvus, nors neužtikrintumo ir yra“, – svarsto politologė I. Petronytė-Urbonavičienė.

Pasak jos, visuomenės tyrimus ir apklausas darantys mokslininkai pastebėjo, kad žmonių nusiteikimas ginti tėvynę, dalyvauti pilietiniame pasipriešinime didėja kartu su kylančiomis geopolitinėmis įtampomis. „Grėsmės suvokimas veikia mobilizuojančiai. Žmonių, kurie neramiais laikais yra linkę laikytis nuošalyje, sumažėja. Tad auga tiek nežinančių, kaip galėtų prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo, tiek ketinančių prisidėti procentas“, – sako politologė.

Pasipriešintų 61 procentas

Lietuvos užpuolimo atveju 61 proc. žmonių dalyvautų taikiame pilietiniame pasipriešinime, 11 proc. imtųsi iniciatyvos organizuoti tokį pasipriešinimą. Tai, pasak politologės, didelio aktyvumo potencialas. „Karas verčia žmones apie save galvoti kritiškai, vertinti ir suvokti visas aplinkybes ir sąlygas. Akivaizdu, kad Lietuvoje žmonės supranta, kodėl reikia gintis ir dalyvauti pilietiniame pasipriešinime“, – sako I. Petronytė-Urbonavičienė.

„Gal norėtųsi, kad prisidedančių skaičius būtų dar didesnis, bet realiai vertinant skaičiai yra nemaži. Taip, iniciatyvių, organizuojančių pasipriešinimą žmonių dalis visuomenėje visada mažesnė (11 proc.), nes organizuoti pasipriešinimą reikia žinių, psichologinių savybių. Prisidedantys yra reikšmingiausia dalis, ta dalis, kurią visuomenėje mes norime auginti“, – svarsto politologė.

Kiekvienas žmogus – svarbus

Apklausoje dalyvavę žmonės nurodė, kad agresijos prieš Lietuvą atveju taikaus pasipriešinimo būdai, jų manymu, būtų gana įvairūs. Vieni leistų dronus, kiti naikintų kelio ženklus ir statytų barikadas, treti rūpintųsi kariais. Be to, žmonės priešintųsi grupėse ir nepaklustų okupantų reikalavimams ar agituotų, kovotų su dezinformacija, taip pat rinktų informaciją apie užpuolikus.

I. Petronytė-Urbonavičienė įsitikinusi, jog itin svarbu sudaryti visas sąlygas, kad kai žmogus nutars prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo, jis turėtų visas galimybes ir informaciją tai padaryti. Tokiai minčiai pritaria ir krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, pabrėždamas, kad valstybės gynybai svarbus kiekvienas.

„Labai svarbu suvokti, kad kiekvieno visuomenės nario veikla būtų reikšminga – dalis gintų būdami ginkluotųjų pajėgų dalimi, kita dalis prisidėtų remdami kariuomenę. Girdime, kad daugelis klausia: „Ką reikėtų daryti karo atveju?“ Atsakymas paprastas – užtikrinti, kad valstybė nenustotų egzistuoti ir gyvenimas joje nesustotų. O tam, be ginkluotos gynybos, bus būtina pasirūpinti artimųjų saugumu, atlikti kasdienius darbus ar, pavyzdžiui, prisistatyti į komendantūras. Galiausiai turime nepamiršti, kad esame 75-erius metus švęsiančio NATO aljanso dalis. Kolektyvinės pastangos reiškia visų pastangas – nuo piliečio iki sąjungininkų“, – įsitikinęs viceministras Ž. Tomkus.

„Pasirengimo veiksnys yra labai svarbus, nes norisi pasirūpinti savimi ir savo aplinka. Kartu tai duoda psichologinį ramumą. Nes pasaulis aplink mus kuo toliau, tuo labiau kelia nerimą“, – sako politologė I. Petronytė-Urbonavičienė. Pilietinis pasirengimas, užtikrintumas, žinojimas, ką daryti – suteikia ramybės. Žinojimas yra svarbus ne tik kalbant apie dieną „X“, bet ir apie mūsų dabartinę situaciją.

Svarbu nebūti „lengvu grobiu“

„Mes turime gebėti „pašiaušti dyglius“, kad niekas nenorėtų prie Lietuvos artintis. Todėl pilietinio pasipriešinimo koncepcija yra labai natūrali kalbant apie tai, kaip svarbu nebūti lengvu grobiu. Tai vienas iš svarbių ir reikšmingų kelių didinant pilietinį atsparumą ir visuomenės saugumą“, – įsitikinusi politologė.

Pagal Krašto apsaugos min. inf.