Marcelinas Ignatavičius su savo artimaisiais.

95-ojo jubiliejaus proga Šilutės ir Pagėgių krašte žinomą pedagogą Marceliną Ignatavičių pasveikino artimieji, Šilutės rajono vadovai.

Prisiminimai – tarsi gyva istorijos pamoka
Sakoma, kad tikras mokytojas mokytoju lieka net ir tuomet, kai išeina į užtarnautą poilsį ir nebevarsto klasės durų. Mokytojo nepamiršta mokiniai – skuba pas jį pasidžiaugti, pasiguosti ar gauti patarimą. Toks ir yra Šilutės krašto žmonėms gerai žinomas ilgametis pedagogas Marcelinas Ignatavičius. Dar pernai Šilutės miesto centre gyvenantį ilgaamžį dažnai galėjai sutikti einantį miesto gatve. Dažnas jo pasivaikščiojimų tikslas buvo įvairūs susitikimai ar knygų sutiktuvės Šilutės bibliotekoje. Jų metu M. Ignatavičius šmaikščiai pasakodavo savo patyrimus prieškario Lietuvoje, karo metais ir sovietiniu laikotarpiu. Jo patirti išgyvenimai, lemtingi gyvenimo vingiai galėtų sugulti į knygos puslapius – tai būtų tarsi gyva istorijos pamoka. Raseiniškis M. Ignatavičius turi ką papasakoti. Kai mokėsi Raseinių gimnazijoje, 1938-aisiais metais ypač įstrigo susitikimas su Vydūnu.
Vokiečių laikais M. Ignatavičiui teko dirbti mokesčių rinkėju, vėliau vokiečių suimtas kasė apkasus. Pavykus pabėgti sulaukė tarybinės armijos, o bandęs išvengti tarnystės sovietinėje armijoje tapo mokytoju, mat tuo metu mokytojų neėmė į kariuomenę.
Dar gimnazijos suole žavėjosi Mažąja Lietuva
„Šiame krašte atsidūriau per savo ilgą liežuvį“, – šmaikštauja M. Ignatavičius. Pasakoja, kad įsidarbinęs kaimo mokyklėlėje kartą pamatęs, kaip vienas mokytojas verkšlena dėl paskyrimo dirbti Pagėgiuose. M. Ignatavičius nusistebėjo, mat apie šį kraštą buvo girdėjęs gimnazijoje per vokiečių kalbos pamokas. Nagrinėjant H. Zudermano „Kelionę į Tilžę“ jį žavėjo vaizdingi apylinkių aprašymai. Taigi nedvejodamas pasisiūlė vietoj kolegos važiuoti į Pagėgius. Buvo paskirtas dirbti mokytoju Vėžininkų pradinėje, vėliau Vilkyškiuose, o netrukus ir Pagėgių Švietimo skyriaus priešmokyklinio auklėjimo inspektoriumi, kuriam, be visų kitų reikalų, teko rūpintis vaikų darželių įsteigimu. Vienas pirmųjų buvo atidarytas Katyčiuose.
Į Komiją – našlaičių parvežti
M. Ignatavičiaus gyvenime įsimintini 1946-ieji. Jis su smulkmenomis pasakoja apie tų metų pavasarį Vilkyškiuose vykusią konferenciją švietimo klausimais. Jos metu gavęs žinią, kad jam patikėta misija iš Komijos parvežti ten našlaičiais likusius lietuvių tremtinių vaikus. Į Komiją parvežti našlaičių vaikų važiavo dar ir rudenį. Iš tremties parvežta per 80 našlaičių vaikų. Kelionės nebuvo pačios maloniausios, tačiau ir apie jas M. Ignatavičius pasakoja su šmaikščia gaidele.
1948-aisiais tapo Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus studentu, dirbo Vyžių pradinėje, Juknaičių septynmetėje, Žemaičių Naumiestyje, 1952-aisiais paskirtas vadovauti Šilutės pirmajai vidurinei mokyklai, 1958 m. – Šilutės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, 1962 m. – rajono Kultūros skyriaus vedėju, nuo 1970-ųjų dešimt metų vadovavo Traksėdžių pagrindinei mokyklai. Net išėjęs į užtarnautą poilsį dar kelis dešimtmečius dirbo mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.
Apdovanojimas – iš Prezidento rankų
Apie šį garbaus amžiaus žmogų ne kartą rašyta „Pamario“ laikraščio puslapiuose. M. Ignatavičius už nuopelnus ir darbus yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. 2007 metais apdovanojimą Valstybės dienos proga įteikė Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.
M. Ignatavičiaus pašnekovai stebisi jo fenomenalia atmintimi. Vienos knygos sutiktuvių Šilutės bibliotekoje metu M. Ignatavičius susirinkusius nustebino mintinai padeklamavęs Ovidijaus eilių.
Jubiliatas savo gimtadienio dieną sulaukė gausaus sveikintojų būrio – Klaipėdoje gyvenančios dukros Rūtos, anūkės Viktorijos ir vaikaičių Luko, Deimantės bei sostinėje gyvenančio giminaičio, atvyko Šilutės rajono savivaldybės vadovai. Likus valandai iki inauguracijos iškilmių sveikino meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvydas Šimelionis, Socialinių paslaugų tarnybos vadovė Violeta Žymančienė, Šilutės seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas. Sveikintojai linkėjo sveikatos, stiprybės, be abejonės, iš ilgaamžio semdamiesi jo gebėjimo į gyvenimą žvelgti per optimizmo prizmę.
Planavo gyventi kiek trumpiau…
Šilutiškius sveikintojus jubiliatas sutiko žvalus, šmaikštavo planavęs gyventi 80 metų, taigi, jaučiasi lyg savo išgyvenęs dabar gyventų dar kažkieno kito gyvenimą. Dar teisinosi, kad nevilki kostiumu, kaip to norėjusi dukra. Ne apranga svarbiausia, metai. Juk ne kiekvienam lemta sulaukti tokio gražaus jubiliejaus. Juolab kad tokį solidų jubiliejų sutinka būdamas žvalus, turėdamas puikią atmintį. O tokio žvalumo gali pavydėti net keliomis dešimtimis metų jaunesni. Jubiliatas primena dainą, atliekamą maestro Virgilijaus Noreikos apie visagalį laiką. Taip, laiko nesustabdysi – pripažįsta. Išeina pažįstami vienas paskui kitą. Iš klasės draugų M. Ignatavičius vienas beliko, paskutinė klasės draugė iškeliavo Anapilin šį pavasarį.
Jubiliato telefonas netilo. Pasveikinti skubėjo visi jį pažįstantys didžiulės pedagogų bendruomenės atstovai, pažįstami, buvę mokiniai. Jubiliatas klausėsi buvusios mokinės sveikinimų iš Vilniaus, kuri ilgą laiką dirbusi bibliotekoje dabar jau yra užtarnautame poilsyje.
Pasibaigus jubiliejaus šurmuliui mokytojas vėl sieks iš knygų lentynos pradėtą skaityti knygą.

Laima PUTRIUVIENĖ