Pempiškių mokykloje jau seniai nebeaidi mokyklinis skambutis, nors šio pastato ilgas koridorius ir klasės anksčiau kažkada būdavo kupinos jaunatviško šurmulio. Uždarius mokyklą pradėj

Susirinko didelis būrys kaimynų ir svečių.

usiam nykti pastatui naują gyvenimą suteikė kaimo bendruomenė „Želvesys“.

Pagal panaudos sutartį bendruomenei skirtos patalpos suremontuotos pasitelkus ES projektinę paramą. Pakeisti senieji langai, atnaujintos sienos ir elektros instaliacija, perdažytos lubos. Vienoje iš buvusių klasių įrengta salė, kitoje – sumontuotos medinės lentynos vaistažolėms džiovinti. Vaistažoles renka visi, kas paslenka, bendruomenės nariai. Išdžiovintas naudoja savo reikmėms ir šiek tiek užsidirba parduodami.
Atsidėkodami gamtai ir Žemei už dovanas kaimo bendruomenės „Želvesys“ nariai jau ne pirmus metus renkasi per Žolinę.

Edvardo Jurjono pagamintas jonažolių aliejus.

Nuo 99 ligų
Šiemet bendruomenės šventei ypač ruošėsi aktyvus jos narys ir pirmasis jos pirmininkas Edvardas Jurjonas. Savo sodyboje iš miškingos teritorijos iki Žolinės surinktų jonažolių Edvardas pagamino jonažolių aliejaus, dar vadinamo fitolio. Kaip pagaminti biologiškai aktyvias vaistažolių medžiagas išlaikiusį aliejų, mokėsi iš profesionalaus vaistininko ir žolininko Virginijaus Skirkevičiaus.
Jonažolė pelnytai vadinama vaistažole, gydančia 99 ligas. Tiesa, jonažolių aliejui pagaminti reikėjo daug jų žiedų, taip pat saulėgrąžų, migdolų, alyvuogių ar sezamų aliejaus. Anot Edvardo, aliejus turi būti chemiškai neapdorotas, nerafinuotas, pirmo spaudimo. Tokio ilgokai tektų paieškoti.
Apipiltas jonažoles kasdien paspausdamas laikė tam tikrą laiką. Simboliška, kad nuo 99 ligų gydančios jonažolės aliejų supilstė į 99 buteliukus būtent per Žolinę. Po buteliuką jonažolių aliejaus dovanojo bendruomenės nariams. Už 10 Lt šio aliejaus galėjo įsigyti ir šventės svečiai.
Edvardas išleido ir atmintines apie jonažolių aliejų, turintį daug biologiškai aktyvių medžiagų, tinkamą probleminei odai, odos uždegimams, praguloms, nudegimams, parodontozei, stomatitui gydyti, raminantį sudirgimus, energizuojantį medžiagų apykaitą, regeneruojantį, stiprinantį kraujagysles, kapiliarus, turintį antibakterinį, antimikrobinį, antiseptinį poveikį.
Žodžiu, geltonais žiedais žydinti jonažolė yra tikras auksas mūsų pievose, liaudies dar vadinama Jėzaus žaizdų žole arba Marijos žoliuke. Prieš kelis šimtmečius jonažoles ypač garbino garsiausi Sibiro žiniuonys.

Vaistažolės domino visus šventės dalyvius.

Į šventę – su dovanomis
Į šventę kaimynai rinkosi ne tuščiomis rankomis – kas duonos, kas pyrago ar kitokio gardumyno atsinešė. Liuda Katkienė gimė ir augo Bliūdsukiuose, tačiau ir dabar, gyvenanti ir dirbanti Švėkšnoje, buvusių kaimynų pamiršti negali. Apsidžiaugusi kvietimu atvykti į šventę, iš krepšio ji traukė naminį sūrį. Kaip sulieti gardų skanėstą, ji pamena iš anų laikų, kai gyvendama Bliūdsukiuose laikė po kelias karves.
Vieninteliai Būdviečių kaimo gyventojai Pranas ir Regina Lomsargiai užsiminė, kad jau išskrido jų sodyboje kasmet įsikuriantys juodieji gandrai. Kvietė atvažiuoti kitąmet – juk jie ir vėl atskris.
Ant bendruomenės namų koridoriaus palangės puikavosi išrikiuotos nuotraukos, kuriose įamžinti gražiai tvarkomų sodybų vaizdai. Kelios nuotraukos iš Reginos ir Prano, kitos iš Zitos ir Petro Šlajų sodybos. Regina nuskubėjo prie džiovinamų vaistažolių, ant lentynų suguldė takažoles, medetkas, ramunėles, šalpusnius, kartėles, bitkrėsles ir kitokias.
Tvarkingiausia sodyba
Gyvenamąją vietą pakeisti Zosę Lekšienę privertė melioracija. Kai kėlėsi iš Būdviečių į Bliūdsukius, dar gyvas buvo jos vyras, o dabar sodyboje liko vienos su dukra Ramute. „Kaip gyvenam? Gerai! Turim visko: ir paukščių, ir gėlių“, – sakė Zosė Lekšienė.
„Gražus mūsų kraštas, geri žmonės čia gyvena. Lenkiam galvas prieš tuos, kurie gražiai tvarkosi“, – pasidžiaugė bendruomenės pirmininkė Rūta Žvirblytė ir aktyvus bendruomenės narys Arūnas Kiudys.
Vos telpantiems bendruomenės salėje kaimynams priminta, kad šiemet apvažiavę sodybas bendruomenės nariai išrinko gražiausiai tvarkomą – tokia pripažinta Zosės Lekšienės sodyba. Šeimininkei įteikta tautodailininko Petro Balsio išdrožta ąžuolinė lenta.
Buvusieji ir esami
Į šventę atkakusi buvusi Pempiškių pradinės mokyklos mokytoja Ramutė Urbutytė-Kvederienė prisiminė savo pirmąją darbovietę. Pasakojo, kaip 1956-aisiais, ką tik įgijusi pedagogo specialybę, iki Saugų atvažiavo autobusu, iki Švėkšnos – sunkvežimiu, o į Pempiškius patraukė per miškus pėsčiomis. Neišsigando, nors mokykla ją pasitiko be elektros, radijo… Sako, jaunystei niekas nebaisu, džiaugėsi anuomet čia radusi daug jaunimo, pasidžiaugė, kad ir dabar čia jo netrūksta.

Į šventę – su vaišėmis.

Bene jauniausias (6 mėnesių) šventės dalyvis Zigmas vardą paveldėjo iš savo senelio. Įsitaisęs tėvo Gailiaus glėbyje šypsojosi jį kalbinantiems. Prie savęs glausdama dukras šypsojosi Nastia Šlajienė. Ji užaugino 5 dukras, sulaukė 14 anūkų, 8 proanūkių. „Esu turtinga. Į gyvenimą skuba dar kiti proanūkiai. Dukros – puikios, žentai geri. Ko daugiau norėti!“ – sakė „Želvesio“ bendruomenės narė.
Per karą gimusi moteris neslepia, kad gyvenime jai teko nemažai padirbėti: triūsė miškų ūkyje, prie melioracijos, kelių tarnyboje ir ne vien savo, bet ir svetimus vaikus augino. „Gal ir mūsų genuose užkoduotas ilgas gyvenimas: mamos mama, mūsų močiutė Anapilin išėjo sulaukusi 93-ų metų“, – viliasi Nastios Šlajienės dukros.
„Iš kur bebūtumėt: iš Bliūdsukių, Būdviečių, Pempiškių ar kitų kaimų, esate laimingi, kad gyvendami vaizdingose vietose, randate laiko susieiti, pabendrauti, patys gyvenate sveikai ir to mokote kitus“, – miškininkų vardu pasveikino Saulius Vytuvis ir Petras Balsys.
Suskambus muzikai, bendruomenė ir svečiai sėdo prie ilgo vaišių stalo, kalbėjo apie besibaigiančią vasarą ir nudirbtus darbus.

Laima PUTRIUVIENĖ