Paskutinį pavasario mėnesį paprastai švenčiame ir dvi kilnojamąsias katalikų bažnyčios šventes – Šeštines ir Sekmines. Šeštinės – Kristaus dangun įžengimo šventė, kilnojama pagal Velykų laiką tarp gegužės 4 ir birželio 2 d., būna šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Tai privaloma šventė tikintiesiems.

Kryžiaus dienos

Pirmosios trys tos savaitės dienos pažymimos kaip taikos, sveikatos ir derliaus maldavimų dienos.

Šios dienos dar buvo vadintos Kryžiaus dienomis. Kadaise Lietuvos kaimuose visas tas dienas žmonių būriai giedodami litanijas eidavo melstis prie kaimo kryžių. Jie vieną dieną gieda prie vieno kryžiaus, tai kitą dieną būtinai prie kito. Taip stengtasi apeiti kuo daugiau kaimo kryžių (senosios Lietuvos kaimai kryždirbystės meistrais ir jų kūriniais tikrai garsėjo). Prieš Kryžiaus dienas merginos apvainikuodavo numatytus lankyti kryžius.

Liškiavos apylinkėse buvo paprotys, pradėjus giedoti nuo kryžiaus kaimo gale, užbaigti prie kryžių kapinaitėse. Zarasiškiai stengėsi aplankyti kryžius visuose trijuose – žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo – laukuose. Buvo patariama tomis dienomis sėti žirnius, bet nesėti miežių, avižų, kad jų varpos nesikryžiuotų, nesodinti bulvių, laukuose su arkliais nedirbti, kad vasarą ledai nepakenktų javams; audeklo nemesti: siūlai raizgysis; mėsos nevalgyti – javai bus susipynę; iš miško šakų namo nenešti, nes parsinešęs jose gyvatę rasi. Taigi mūsų kaimo Šeštinių papročiuose randame krikščionybės įkvėptas baltų kultūros pavasarinių aukojimų liekanas. Šie gražūs papročiai ilgam išlaikė kaimo bendruomenės solidarumą.

Tverečėnės šeimininkės per Šeštines piemenukams būtinai duodavo ką nors skanesnio – „šeštinaičio“, „kad žirniai geriau derėtų ir kiaulės daugiau paršiukų atsivestų“. Seniau tą dieną Rytų Aukštaitijoje būdavo verdami žirniai su kiaulės koja. Žeimelio apylinkių šeimininkės šeimynai per Šeštines išvirdavo po 6, per Sekmines – po 7, o per Devintines po 9 virtinius. Šiaurės Lietuvoje buvo manoma, jog jei per Šeštines giedra, tais metais avys išsiganys sveikos.

Šeštinės šiemet gegužės 26 dieną, Sekminės – birželio 7 dieną

„Šeštinės ir Sekminės yra daugiau su ūkio darbais susijusios šventės, kaip terminai. Iki Šeštinių reikia viską pasėti, o Sekminės – žalumos šventė, viskas žaliuoja ir vešliai nuteikia žmones. Žiūrėdavo – jeigu oras per Sekmines gražus, tai rugiai gerai žydės ir derlius bus geras“, – radijo laidoje pasakojo etnologas.

Jis teigė, jog visi gamtos ženklai – reikšmingi.

„Žmonės žiūrėdavo ir kaip skruzdelės savo lizdus žolėse susisuka, tos pievų skruzdelės – ar aukštai, ar giliai žemėje. Nuo to priklauso – ar bus drėgna, ar sausa vasara. Paskui paukščiai lizdus kurioje pusėje medžių susisuko – ar pietinėje, ar šiaurinėje. Tai irgi požymis, kokios vasaros reikia laukti. Daugybė tokių smulkių dalykų. Paskui – kaip sprogsta medžiai, kas pirmas, ar alksnis, ar beržas. Jeigu alksnis – vasara drėgna, jeigu beržas – vasara ganėtinai sausa“, – pasakojo jis. L. Klimka teigė, jog pagal šiuos ženklus žmonės rinkdavo vietas pasėliams dirvoje.

Kokia gi šventė be vaišių? Kaimynai seniau sutardavo pasidaryti sudėtinį, vadinamą subertiniu, alų ir virdavo šešias kiaulės kojas su žirniais. Vaišės vykdavusios prie pasėlių lauko. Beje, kiauliena – visų agrarinių švenčių valgis, o daug kojų kauliukų simbolizuoja būsimo derliaus gausą. Gal šis paprotys ateina iš proistorės, kai nusižiūrėjęs į šerno „veiklą” žmogus išmoko velėną plėšti ir žemę purenti? Jau romėnų istorikas P. K. Tacitas apie 98 m. savo raštuose pažymėjo, kad aisčiai (vakarų baltai) yra geri žemdirbiai, o kaip tikėjimo ir apsaugos ženklą nešioja šernų atvaizdus.

Kregždžių diena

L. Klimka teigė, jog Šeštinės kaime dar vadinamos Kregždžių diena. Ir ne tik todėl, kad šie mieli įnamiai vėliausiai sugrįžta iš šiltųjų kraštų… Esama sakmės apie paukštelio pagurklio spalvą. Joje sakoma, kad kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma labai panašūs į lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami kaimo kryžiai. O juk gražu, kad į Lietuvos kraštovaizdį vėl sugrįžta tradiciniai kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Tik labai daugelyje vietų, deja, jie ženklina jau išnykusius kaimus…

Kiekvieno regiono kryžiai seniau buvo gana skirtingi, tačiau visur nuostabiai derantys su supančia gamta. Todėl norint statyti kryžių, žymintį išnykusį kaimą, vienkiemį ar kokį atmintiną įvykį, būtina į tai atsižvelgti. Geriausia pakartoti tokį, kokie nuo senovės toje vietoje stovėjo. Būtina pasirūpinti ir senaisiais kryžiais: juos sutvirtinti, paremontuoti. Tebūnie jie ir toliau mūsų krašto išskirtine puošmena, išreiškiančia tautos kūrybinę dvasią, grožio ir dermės su gamta pajautą.