Kartais stovėdami prie informacijos srauto konvejerio nebeturime laiko žvilgtelti net į kolegų leidinius. Taip ir šį antradienį niekas iš „Pamario“ redakcijos žurnalistų nepaėmė į rankas „Vakarų ekspreso“, kurio pirmas puslapis skelbė liūdną žinią: savo gyvenimo kelią užbaigė žurnalistė Ivona Žiemytė, nuo pat šio laikraščio gyvavimo pradžios dirbusi korespondente.
Norime priminti „Pamario“ skaitytojui, kad savo žurnalistinę karjerą Ivona pradėjo mūsų krašto laikraštyje. Ką tik baigusi studijas Vilniaus universitete, jaunoji žurnalistė gavo paskyrimą (tokia tada buvo tvarka) į Šilutės rajono laikraštį „Komunistinis darbas“ ir dirbo jame ketvertą metų.
Ir persikėlusi į uostamiestį Ivona paskambindavo ir teiraudavosi apie įdomius, išskirtinius Pamario krašto žmones ir įvykius. Dažnai atskubėdavo į šį kraštą ir parašydavo apie ką nors taip, kaip ji viena temokėjo – lyriškai, sąmojingai ir dvasingai.
Ivona, mes Tave prisiminsime kaip nenustygstančią vietoje, kupiną humoro ir veržlumo žurnalistę, labai nuoširdžią moterį. Dabar ilsėkis ramiai…
Reiškiame nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems, draugams.
„Pamario“ skaitytojui pateikiame ištrauką iš vieno pirmųjų Ivonos Žiemytės straipsnių Šilutės rajono laikraštyje.

Retas rūkas it pienių pūkai sklaistos po Rusnę. Kiek tolėliau šiaušias, pursloja marios. Vėjas medį išskleidžia it skėtį, nužerdamas lapų šūsnį. Lyg bangų mūša kažką murma vyrai, besibūriuodami, sunkiu žingsniu matuodami gatvelę. Vienplaukiai, teapsirėdę trumpais vatinukais, susirūpinę, rūstūs.
Važiuoju į Pakalnę, kur gyvena žvejas Ernstas Žemaitaitis, galvodama, į kelintą reisą šįryt būtų išplaukęs, jei nekiltų vėjas – šimtąjį, tūkstantąjį?
Nuo tos dienos, kai jis, vienas iš penketo sūnų, išplaukė į marias su tėvu, prabėgo beveik keturiasdešimt metų. „Grandininku bet ko neskiriame, – skambėjo ausyse brigadininko žodžiai, – tik prityrusį, gerai išmanantį žvejybą. Žemaitaitis – valingas, darbštus žmogus. Bet kuriuo gyvenimo atveju juo, kaip draugu, gali pasikliauti“.
– Nuo pat šešių ryto dairomės į dangų, – sako senasis žvejas, draugiškai spausdamas ranką nelauktiems svečiams. Ir jo didelių, žydrų kaip marios giedrą dieną akių žvilgsnis įdėmus, geraširdiškas, nors iš vakarykščio reiso grįžo vėlai.
– Žvejai šnekūs, kai jiems sekasi, – paprastai sako jis, žengdamas šalia plačiais žingsniais, – o kai toks nepalankus oras, kaip šį rudenį – žvejai rūstūs.
– Marias pažįstu kaip savo kišenę, – truputį pasigirdamas, kaip ir visi žvejai, sako Ernstas Žemaitaitis. Ir prisimena tuos laikus, kai su tėvu traukdavo žūklėn dar buriniu barkasu, žvejodavo ne traukiamais, o statomais tinklais. Jau tada marios perspėjo galinčios būt pražūtingos. Kažkas sugedo – ir sūnui teko ropštis gal į kokių dešimties metrų stiebą, o vėjas, rodos, nuplėš ir nusvies kaip plunksnelę… Nuo tada įprato būti budrus naktį, akylas lyg pelėda. Užsigrūdino pavojuos ir vėjuose.
Prisiartino liekna moteris kviesti vyrą pusryčių. Man pasirodė, kad geras jos veidas išvargintas ilgamečio laukimo besižvalgant į marias. Stovėjo, rodos, kojom augte įaugus į krantą. Oi, kaip reikėjo vyro namie, kai augo šeši vaikai – ir šienaut, ir malkų priskaldyt, ir išsiilgus jo artumo, jo guodžiančio žodžio, patarimo. Pagalvojau: jei ta iki šiol kantriai laukiančioji moteris žinotų, kad neseniai jos vyras pasakė visą laiką buvęs laimingas. Ir kai košia vėjai, šildė viltis ištraukt sunkią valkšną, ir kai ilgėjosi jaukaus šeimos židinio… Žvejai nekalbūs, santūrūs kaip marios, kai jų neblaško vėjas…
I. Žiemytė

1985 m. lapkričio 7 d. (ketvirtadienis), „Komunistinis darbas“ Nr. 134.