Parodoje pristatomi tapybos bei grafikos darbai iš klaipėdiečių kolekcininkų Aleksandro Popovo ir Jelenos Kosinovos Rytų Prūsijos XIX a.–XX a. I pusės dailės kolekcijos. Rytų Prūsijos dailės paveldas remiasi dviem svarbiausiais regiono kultūrinės erdvės reiškiniais – Karaliaučiaus dailės akademija ir Nidos dailininkų kolonija.

Jei teigiama, kad Kuršių nerijos rūstų žavesį XIX a. pradžioje pirmieji atrado keliautojai ir rašytojai, tai 1845 m. įkurtos Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriai ir jų studentai lygiai taip pat vieni pirmųjų atrado nepakartojamą Nidos, skurdaus žvejų kaimelio, genius loci ir XIX a. pabaigoje tapo legendinės dailininkų kolonijos įkūrėjais  (veikė iki 1945 m.).

Nidos dailininkų kolonijos dalyvių temų ratas buvo aiškus ir konkretus. Jį diktavo unikali Kuršių nerijos gamta. Gausi nerijos miškų ir vandenų gyvūnija, net pats žmogus ir jo kasdienė veikla buvo to išskirtinio, mitinio kraštovaizdžio dalys, jam visiškai pavaldžios. Tuo tarpu švyturio motyvas Nidos dailininkų kūriniuose nebuvo itin populiarus. XIX a. pab. kolonistų kūriniuose jis beveik nesutinkamas. Viena iš priežasčių galėjo būti švyturio, nuolat tobulinamo navigacinio įrenginio, sąsajos su pramonės epocha, nuo kurios ir siekė atsiriboti to amžiaus dailininkai, ieškoję tolimų, nepaliestos gamtos kampelių.

Antra vertus, būtent švyturys, laivybai ir žvejybai svarbus techninis objektas, domino plačiąją to meto visuomenę. XIX a. leidiniuose, periodinėje spaudoje dažnai buvo reprodukuojami grafikos darbai ir piešiniai su švyturių atvaizdais. Tai primena parodoje eksponuojama Heinricho Wilhelmo Teichgräberio litografija „Klaipėdos vaizdas su švyturiu“ (1838), pagal Otto Brausewetterio eskizą išraižyta „Sargyba Piliavos švyturyje“ (apie 1870), garsaus to meto raižytojo Adolfo Klosso pagal W. Welnerio piešinį atliktą medžio raižinį „Švyturys ties Nida Kuršių nerijoje“ (apie 1888). XX a. pradžioje reklaminiuose leidiniuose dažnai buvo spausdinamos švyturių, kaip kurortinių vietovių simbolių, nuotraukos. Populiarias Baltojo švyturio, stovėjusio ant šiaurinio molo, fotografijas primena Wilhelmo Thiele‘o 1924 m. sukurta litografija „Švyturys prie Klaipėdos“.

XX a. pradžioje pasikeitė ir situacija dailininkų kolonijoje. 1909 m. į Nidą pirmą kartą atvyko ekspresionistas Maxas Pechsteinas. Nidoje sukurtuose jo darbuose aplinkinius stebino ryškios spalvos, drąsūs juodi kontūrai, detalių ignoravimas. Dinamiška kompozicija, apibendrintos formos, ekspresyvi raiška būdinga ir parodoje eksponuojamai M. Pechsteino litografijai „Nidos švyturys“ (1917). Švyturio motyvas domino ir kitus ekspresionistinės pakraipos kolonijos dailininkus – Ernstą Mollenhauerį, Karlą Eulensteiną, Eduardą Bischoffą. Parodoje rodomas E. Bischoffo paveikslas „Žvejų laivai Piliavoje“ (1937), kuriame dekoratyviai ir ekspresyviai, pasitelkiant ryškias, atviras spalvas sujungiamas Piliavos švyturio ir burinių laivų motyvas.

Įdėmiai pasižvalgę, parodoje rasime dar vieną švyturį. Nedidelėje Karlo Röttgerio akvarelėje „Kurėnai Sembos pakrantėje“ ant aukšto kyšulio dangaus tolybėse beveik ištirpsta kontūrai garsiojo Bruzdavos švyturio, kurio šviesos signalai kartu su Klaipėdos ir Nidos švyturių šviesomis saugiai vedė laivus Baltijos jūroje.

Kristina Jokubavičienė