Sausio 13-ąją minėjome 26-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines. Prie Šilutės kultūros ir pramogų centro atminimo žvakeles uždegė rajono vadovai, ikimokyklinių grupių ugdytiniai, mokiniai, gimnazistai, rajono ir Šilutės gyventojai.

Šilutės pirmojoje gimnazijoje kiekviena klasė atnešė po 8 žvakeles, kurios, sustatytos į piramidę, degė prie įėjimo į mokyklą, kitos žvakutės sužibo gimnazijos languose.

Sausio 13-osios rytas išaušo su šlapdriba. Vienur kitur prie namų plevėsavo vėliavos – vienos su juodais kaspinais, kitos – be jų. Matyt, visur taip, nes vakare apie tai kalbėta ir TV laidose…
Atėjusiuosius prie Kultūros ir pramogų centro pasitiko rami muzika ir Šilutės šaulių 8-osios kuopos jaunieji šauliai. Rinkosi rajono vadovai, žvakeles degė darželių ugdytiniai, mokiniai, Šilutės gyventojai.
Kiekvienam ši diena turi kitokį atspalvį – Laisvės kaina ne visus palietė vienodai. Žuvusiųjų drąsuolių šeimoms ji graudžiai iškilminga, gynusiems televizijos bokštą – gyva istorinė atmintis, išliksianti visam gyvenimui, jaunimui, nemačiusiam šios dienos – kiekvienąkart dar viena istorijos, atnešusios laisvę, pamoka.
Kalbinti Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistai sakė, kad nors jiems neteko tų įvykių patirti, jaučia žuvusiesiems dėkingumą ir pagarbą už iškovotą laisvę, kad sausio 13 -ąją klausėsi radijo laidos, degė žvakutes ant palangių klasėje ir lauke ant simbolinės piramidės, primenančios laužą.

Prie Šilutės kultūros ir pramogų centro šauliai pastatė Gediminaičių stulpus, prie kurių iš žvakių išdėliojo žodį „LAISVĖ“. Čia lankėsi ir uždegė žvakutes nemažai šilutiškių, pirmieji atėjo pedagogai ir vaikai iš Šilutės lopšelio–darželio „Pušelė“.

Sausio 13-oji – tai diena, kai nuo ryto iki vakaro kalbame apie žmones ir įvykius, atnešusius mums laisvę. Ar visi tokios tikėjosi – sunkus klausimas. Tik po 26 metų minint Laisvės gynėjų dieną, kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui ir tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, pirmajam faktiniam Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui įteiktos Laisvės premijos.
Praėjus 26 metams, vis tebekalbame apie nykstančius kaimus, iš Lietuvos išvažiuojančius jaunus žmones, uždaromas mokyklas dėl mažo vaikų skaičiaus (tik niekaip negalima sumažinti Seimo narių skaičiaus). Nepavyksta net pradėti statyti estakados į Rusnę (atrodo, apie ją kalbame tik potvynio metu), atsigręžti į paprastą žmogų.
O tąkart buvo daug jaudulio, patriotiškumo, susitelkimo, pagalbos, užuojautos ir pagarbos vienas kitam. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Šilutės skyriaus partijos pirmininkė Sandra Tamašauskienė prisimena tą dieną: „Smagu prisiminti, mat buvome jaunos, tik dvidešimties, Klaipėdos universiteto studentės. Laikėme egzaminus – buvo sesija. Dėstytojas sako: „Važiuokite į Vilnių, nes nežinia, ar rytoj bebus Lietuva, ar bereiks jums tą egzaminą laikyti“. Ir išvažiavome su paskutiniu autobusu iš Klaipėdos į Vilnių ginti Laisvės. Keturios dvidešimtmetės. Tėvams nesakėme – būtų neišleidę. Tik Elektrėnuose Danutės tėveliai pasitiko, tad nuvažiavome su jais kartu. Pamatę mus ,,pusplikes“, parsivežė namo ir šiltai aprengė. Tada nuvežė prie Seimo (nežinau, kodėl ne prie televizijos bokšto), ten kartu su didžiule minia žmonių dainavome, giedojome, vaišinomės, daugiau tylėjome, negu kalbėjomės, nes buvo neramu. Nuolat pasiekdavo žinios apie įvykius prie TV bokšto, pravažiavo tankai. Minia tik susiglausdavo ir imdavo giedoti. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. Daug kas iš atminties išblėso, bet gerai pamenu tą jausmą: baimės nebuvo, tik nerimas. Ir pasididžiavimas. Išaušus mus sušalusias išvežė į Elektrėnus. Apie kruvinuosius Sausio 13-os nakties įvykius prie televizijos bokšto sužinojome vėliau, kai jau buvome saugios. Nelaikau savęs heroje, su draugėmis apie tą žygį prisimename lyg apie beprotišką jaunystės nuotykį, buvo daug žmonių, kurie daug daugiau nusipelnė Laisvei tą naktį. Tikrieji herojai žuvo už Laisvę, tą naktį net galvas padėjo – jiems mano pagarba ir dėkingumas“.
Vakare degė ugnis tradicinėje vietoje, kur pastaraisiais metais laužus kuria Liberalų sąjūdžio Šilutės skyriaus nariai. Kalbintas buvęs šio skyriaus pirmininkas Edvardas Vitkauskas sakė besidžiaugiantis, kad atnaujinta tradicija šioje vietoje (priešais Šilutės paštą ) kurti laužą ir susirinkti bendražygiams pabendrauti, pagerbti Sausio 13-ąją žuvusius žmones.
,,Penki ar septyni partiečiai dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, gynė televizijos bokštą. Smagu, kad žmonės prisimena, kiekvieną kartą atneša naują žinią. Aš ten buvau, važiavau prie televizijos bokšto. Kažkas atsigaivina, kažką naujo sužinai. Dažniausiai renkasi tie, kas bendrauja, vėliau prisijungia praeiviai, ateina prie laužo sušilti ir kitų partijų atstovai, pasivaišinti Jono Purlio gardžia koše“.
Sutiktas Savivaldybės tarybos narys Vidmantas Gečas sakė: „Gerai prisimenu 1991 metų sausio 13-ąją. Tuo metu buvau studentas, mokiausi Kaune. Kai tik išgirdome, kad žmonės kviečiami atvykti ginti Sitkūnų radijo stotį, iš karto vykome ten. Tas bendrumo jausmas ir pagarba žuvusiesiems niekada neišdils iš atminties“.
Žmonės skirstėsi, degė fakelai ir žvakės, savo mirgėjimu primindami mums, koks trapus yra žmogaus gyvenimas. Prie Kultūros ir pramogų centro ryškiai švietė žodis LAISVĖ, kurį sudėliojome mes, gyvenantieji laisvoje Lietuvoje.

Biruta Jakštytė

Šilutiškiai segėsi į atlapus jaunųjų šaulių dalijamas neužmirštuoles.
Vaidoto Vilko nuotr.

Žvakutes uždegė (iš kairės) Šilutės r. savivaldybės mero pavaduotojas Algis Bekeris, Tarybos narys Saulius Vytuvis ir Administracijos direktorius Sigitas Šeputis.