Nidos prieplauka ir Neringos architektūros gidas (nuotr. Ana Luisa Monse).

Pažinti Kuršių neriją iš naujo siūlo neseniai leidyklos „Lapas“ išleistas Neringos architektūros gidas – gausiai iliustruotas ir detalus pasakojimas apie prestižiniu kurortu tapusius žvejų kaimelius. Po penkerius metus trukusių istorikų ir architektų tyrinėjimų išleidžiamas gidas pirmą kartą nuosekliai pristato keturių nedidelių, tačiau kultūrine prasme išskirtinių pajūrio gyvenviečių architektūros istoriją. Knygą sudaro ne tik išsamūs įvadiniai pasakojimai, bet ir 90-ies pastatų bei objektų istorijos, miestelių žemėlapiai su pažymėtais lankytinais objektais. 

Knygos redaktorės, architektės Aistės Galaunytės teigimu, šio krašto gamta, architektūra, viena vertus, yra labai saugoma, daugybė pastatų pripažinti kultūros paveldo objektais. Kita vertus, pradėjus domėtis nuodugniau, paaiškėja, kad apie daugelį Kuršių nerijos istorijos epizodų žinome stebėtinai mažai. „Mąstant apie šį kraštą kylantys klausimai ir buvo stimulas pirmos tokios knygos Lietuvoje atsiradimui. Kiek iš tiesų žinome apie Juodkrantės, Pervalkos, Preilos ir Nidos istoriją iki Antrojo pasaulinio karo? Kaip ir kodėl pokariu dramatiškai pasikeitė Neringos gyventojų socialinis portretas ir urbanistinis peizažas? Kokia yra šiuolaikinė Neringos architektūra ir kas ją formuoja? Visus šiuos klausimus apžvelgėme naujajame gide.“ 

Ilga Kuršių nerijos gyvenviečių istorija 

Kuršių nerijos gyvenviečių istorija knygoje dalijama į tris laikotarpius – iki Antrojo pasaulinio karo, sovietmetį ir nepriklausomybės laikus. Šios dalys žymi ne tik skirtingus istorinius laikmečius, bet ir charakteringas gyvenviečių architektūrinės plėtros tendencijas.

Kuršių nerijos gyvenviečių istoriją iki Antrojo pasaulinio karo apžvelgęs istorikas Vasilijus Safronovas pasakoja, kad nuo XIV–XV a. istoriją skaičiuojančių gyvenviečių plėtotei didžiausią įtaką turėjo keli veiksniai: „Vienas jų – faktas, kad pusiasalis buvo trumpiausias ir saugiausias sausumos kelias susisiekti Kuršui ir Livonijai su likusia Europa. Kitas – tai priklausomybė nuo specifinių gamtos sąlygų: nuolatos pustomas smėlis vertė žmones perkėlinėti gyvenvietes iš vienos vietos į kitą, o menkai žemdirbystei tinkamas dirvožemis šį kraštą pavertė išskirtinai žuvininkystės kraštu.“

Vasilijus Safronovas pabrėžia ir XIX a. industrializaciją, kaip dar vieną gyvenviečių plėtojimuisi svarbų veiksnį. Būtent šiuo laikotarpiu į gyvenvietes pirmą kartą pradėta žiūrėti kaip į kurortus. Apie šį požiūrį knygoje pasakoja Lietuvos kurortų istoriją nagrinėjanti Viltė Migonytė-Petrulienė: „Kurortinio identiteto užuomazgų ėmė rastis XIX a. viduryje Juodkrantėje, kurioje senosios karčiamos vietoje buvo atidarytas didesnis viešbutis „Kuršių dvaras“. Palaipsniui šalia žvejų kaimo išaugo prabangesnių medinių vilų kvartalas. Kurorto plėtrai svarbų impulsą davė ir Juodkrantėje įkurta gintaro gavybos įmonė, skyrusi lėšų prieplaukos statybai ir paskatinusi viešųjų ryšių kampaniją Vokietijos spaudoje, tad poilsio kultūrai pradžią davę vokiečiai kraštui suteikė patrauklų istorinės praeities naratyvą, o išskirtinė gamta praturtino vasarojimo turinį.“

Gide pasakojamą Kuršių nerijos kurortinę istoriją pristabdė abu pasauliniai karai, o sovietų okupacijos metais poilsiavimo paskirtį kuriam laikui pakeitė ūkinė. 

Sovietmečio dinamika – nuo žvejų kolūkių iki prestižinio kurorto 

Sovietinį laikotarpį gide apžvelgusi architektūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė Marija Drėmaitė teigia, kad, nors sovietinis laikotarpis baigėsi sąlyginai neseniai, surinkti medžiagą buvo nelengva, ir vadina šį tyrimą modernizmo archeologija.

„Mano nagrinėjamo laikotarpio dinamika labai įdomi. Naujoji sovietų valdžia į kraštą iš pradžių žiūrėjo labai ūkiškai ir Kuršių nerijoje siekė plėtoti žuvininkystės pramonės sektorių, – 1945 m. priimta Lietuvos žuvies pramonės atstatymo ir tolesnio plėtojimo programa numatė pastatyti dvi žuvies apdirbimo įmones ir įkurti žuvies priėmimo punktus Kuršių nerijos gyvenvietėse, taip pat buvo kuriamos žvejų artelės ir kolūkiai“, – pasakoja Marija Drėmaitė.

Architektūros istorikės teigimu, viskas pasikeitė šeštame dešimtmetyje įvedus penkių darbo dienų savaitę ir pakitus poilsiavimo tradicijai – būtent tada į Kuršių neriją, kaip galimą kurortinę zoną, dėmesį atkreipė profesinės sąjungos. „Siekiant planingai vystyti iš naujo atrastą Kuršių nerijos kurortinę zoną, 1961 m. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė įsaką dėl Neringos miesto įkūrimo, sujungiant Nidos, Pervalkos, Preilos, Juodkrantės ir Alksnynės gyvenvietes, administraciniu centru paskiriant Nidą“, – apie Neringos miesto atsiradimą pasakoja Marija Drėmaitė.

Sulig miesto įsteigimu prasidėjusią Neringos architektūrinę plėtrą lydėjo daug klausimų ir diskusijų, besitęsusių iki pat nepriklausomybės. Vis dėlto pagrindinis klausimas – kas tai yra neringiškoji architektūra? „Visa, ką mes dabar vadiname neringiškąja architektūra, nėra natūralus reiškinys, tai ne kas kita kaip žmonių pastangų, estetinio suvokimo konstruktas, – teigia mokslininkė. – Tai, kas atsitiko Neringoje, galima pavadinti suvešėjusia regionalizmo idėja, kurios atsiradimas siejamas su ilgamečio Neringos vyriausiojo architekto Algimanto Zavišos veikla.“

Marijos Drėmaitės teigimu, Zavišos iškeltam ir įtvirtintam regionalizmui būdingas ne tiesmukas etninės kultūros imitavimas, o jos idėjų taikymas per tokius asociatyvius dalykus kaip medžiaga ar spalva. Taip architektūriniuose sprendimuose įsitvirtino ribotas pastatų aukštis ir tūris, šlaitiniai stogai, geltonų ir raudonų plytų mūras bei Neringai būdingomis spalvomis – tamsiai ruda, tamsiai raudona, mėlyna ir balta – dažomi mediniai akcentai. 

Nepriklausomybės trisdešimtmečio ginčų aikštelė

„Man labai gaila, kad dabar šis modernistinės, vadinamosios zavišinės, architektūros sluoksnis Neringoje nyksta ir yra ignoruojamas tik dėl to, kad atsirado sovietmečiu. Nors kurortinės Neringos architektūros kultūrinė vertė yra lygiavertė žvejų kaimų architektūrai“, – dabartinę situaciją Kuršių nerijoje komentuoja architektūros istorikė Marija Drėmaitė. 

Kuršių neriją nepriklausomybės metais nagrinėjęs architektas Martynas Mankus pasakoja, kad atkūrus Lietuvos valstybingumą Kuršių nerija tapo ginčų aikštele: „Pirmiausia su atėjusia nepriklausomybe pakito Neringos gyventojo socialinis portretas – sugrąžinus privačią nuosavybę, daugelis gyvenamųjų būstų tapo kitų Lietuvos miestų gyventojų „antraisiais namais“, tad dabar Neringa yra labai skirtingų interesų grupių gyvenamoji vieta.“

Pasak Martyno Mankaus, šiandien visi sprendimai yra priimami ginčijantis dviem grupėms – vienai atstovauja trokštantieji geresnio susisiekimo ir šiuolaikiško gyvenimo kokybės, o kitai pusei susisiekimas keltu ir žvejų kaimelių romantika yra patraukliausias Neringos bruožas.

Per nepriklausomybės trisdešimtmetį dėl ginčų ir Kuršių nerijos reglamentavimo (nuo 1991 m. Neringa priskiriama naujai įsteigtam Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, 2000 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą) buvo pastatyta nedaug naujų architektūrinių objektų, o dėl laisvo požiūrio į rekonstrukcijas, kai paliekant tik kelias originalias detales pastatą leidžiama perstatyti nuo pamatų, Neringoje nebelieka vis daugiau kultūrinio paveldo objektų.

Knygos pristatymo Vilniaus knygų mugėje vaizdo įrašą žiūrėkite: https://www.youtube.com/watch?v=UTSWzLo7LGI

Neringa. Architektūros gidas – trečioji leidyklos „Lapas“ leidžiamos gidų serijos knyga, ją galima įsigyti šalies knygynuose ir leidyklos internetinėje svetainėje lapasbooks.com.

Austė Parulytė

Preilos Aplinkos užterštumo tyrimų stotis ir Neringos architektūros gidas (nuotr. Ana Luisa Monse).

Preilos gelbėjimo stotis ir Neringos architektūros gidas (nuotr. Ana Luisa Monse).