Močiutė, vos prisėdusi Seimo nario Artūro Skardžiaus biure ant kėdės, išsitraukė nosinę ir nusišluostė ašaras. Ji dar nieko nebuvo pasakiusi… Kas atsitiko?

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Kai Lietuvai grėsė prarasti nepriklausomybę, kai iš Šilutės krašto žmonės vyko budėti prie Seimo, vilniečiai jiems atnešdavo arbatos, nes laužai šildydavo tik į ugnį ištiestas rankas, ji kaip bitė sukosi savo gyvenimo rate. Ji nebuvo su laisvės gynėjais, tačiau jai laisva Lietuva – visų brangiausia, ką gali turėti tėvynėje gimęs ir čia užaugęs geras žmogus, sukūręs šeimą, užauginęs vaikus, sulaukęs vaikaičių. Turtų susikrauti nepavyko, nes uždarbis tebuvo kuklus, vyras – prastos sveikatos, vaikų – ne vienas, visus reikėjo pavalgydinti, apauti, aprengti, į mokyklą išleisti. Dirbo sunkiai, kas moteriai, rodos, pagal jėgas nelabai tiko, bet reikėjo namams bent vienos didesnės algos.
Mudvi sutarėme, kad nei jos pavardė, nei vaikai šiame pasakojime nebus paminėti. Piktų žmonių dar netrūksta – ims tyčiotis, o jai bus dar skaudžiau. „Turiu vaikų, ką galėjau, tą jiems atidaviau. Kiek galėjau, tiek dėl jų padariau, o kai vyras atgulė amžinojo poilsio, likau su vaikais, bet…“ – prakalbo močiutė, likusi gyventi visai viena.
Šiandien sūnus, marti, dukros, žentai ir vaikaičiai – visi užsienyje. Iš pradžių vienas, netrukus – kitas, vėliau šeimomis jie visi paliko Lietuvą. Ne tik išvažiavo, bet ten jų šeimos iro, anūkai auga tai su pamote, tai su patėviu. „Gal kurį būryje ir atpažinčiau, o kelių nė nemačiau…“ – apie vaikaičius kalbėjo močiutė. Lenkė pirštą po piršto ir bandė pasakyti vardus, bet netrukus pritilo: „Ne visų vardus prisimenu, o kitų ištarti nemoku, kažkokie nemūsiški…“
Sūnaus antroji žmona lietuviškai nekalba ir nesupranta, su naujais žentais nė kalbėjusi nėra. „Gal bus Dievo duota, kad bent lietuviai būtų… Kad ir ne Lietuvoj gyvena, bet vis lietuvis, juk lietuvis ir Sibire ištremtas lietuviu išliko, bet ką man ten žinoti…“ – kalbėjo močiutė.
Kurį laiką tylėjome. Ji nesiskundė, kad neturi pinigų ar sunkiai verčiasi. Ir sveikata, rodos, pagal amžių visai nebloga. Pakanka jėgų vyro kapą prižiūrėti, namus susitvarkyti. Kaimynai geri pasitaikę – negirtauja, nedrumsčia ramybės. Kartais knygą paskaito, bet akys jau nebe tos. Megztų, bet neįžiūri. Turi seną siuvimo mašiną, bet siūlo į adatą jau neįveria. Vaikai laiškų nerašo, tik kartais paskambina, bet dažnai atsitinka, kad nepavyksta susikalbėti – močiutė vis kažką paspaudžia, ir telefonas supypsi, o balso nesigirdi. Kartą anūkas paskambinęs ir ėmęs kažką pasakoti jai nesuprantama kalba… Jo kalbą nutraukusi moteris (gal sūnaus antroji žmona) irgi kalbėjo ne lietuviškai, kol galiausiai sūnus išgėdino. Esą gyveni toj Lietuvoj, net su marčia ir anūkais nesusikalbi, o jie mat jau kalba angliškai…
Toks ryšys su vaiku tik širdį prislėgė. Kai dukra skyrėsi su vyru, paskambinusi paprašė pinigų. Išsiuntė, kaimynė pagelbėjo. „Kaip savo vaikui nepadėsi, jeigu prašo, matyt, labai reikia…“ – įsitikinusi močiutė, nes pinigėlių savo laidotuvėms turinti, yra tolimas giminaitis, kuris pažadėjęs palaidoti. „Neatvažiuos jie į mano laidotuves, žinau, kad neatvažiuos, o gal jau ir nebereikia, akys tai bus užmerktos, nebepamatysiu…“ – kalbėjo ji tarsi sau.
Atsiduso ir pasakojo, kaip ilgai slaugė ant patalo atgulusį vyrą. Ir dirbo. Ir vaikai buvę apskalbti, pamaitinti. Nei mokytojai, nei valdžios žmonės niekada jos blogu žodžiu neminėję. „Tas mano varganas gyvenimas buvo kaip pilkos pelytės – nei kas gyrė, nei peikė, nei kam užkliūdavau, tik širdis buvo kupina meilės vaikams, mano širdis ir dabar kupina tos meilės jiems, tik bėda, kad jų nebepamatau, nesusitinkame, vaikaičių nepažįstu, jie lietuviškai nekalba, jie juk čia jau negrįš… Tiesa?“ – išgirdau klausimą.
Kol tylėjau, jis kalbėjo tarsi sau: „Ir ką blogai padariau? Už ką Dievas nubaudė? Motinai nematyti savo vaikų – tai tarsi sėdėti kalėjime, bet ir ten sėdinčius vaikai aplanko. Juk galima, tiesa? Kaip norėčiau prie sūnaus prisiglausti, dukras apkabinti, vaikaičių būry pasisukioti. Rodos, tiek nedaug noriu, bet žinau, kad su šituo noru ir atgulsiu amžinojo poilsio. Baisu taip…“
Taip prabėgo gal kokia valanda. Ji pakilo nuo kėdės ir pasuko pro duris. Skubėjau paklausti, kuo galėčiau padėti? „Jau padėjot, išklausėt, ačiū…“
Tyliai užsivėrė durys.

Stasė SKUTULIENĖ