Naujasis Juknaičių seniūnas kibo į darbus
Juknaičių seniūnijai vadovauja bemaž tris dešimtmečius Juknaičiuose gyvenantis Alfredas Gaubys. Juknaičių gyvenvietės bei seniūnijos džiaugsmai ir rūpesčiai jam gerai žinomi.
Iš Plungės kilęs, po studijų tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje atvyko į šį kraštą, jį pamilo, čia sukūrė šeimą. Juknaičių tarybiniame ūkyje dirbo vyriausiuoju ekonomistu, buhalteriu, užsiėmė verslu, kelerius metus dirbo UAB „Šilutės vandenys“ kontrolieriumi. Laimėjęs konkursą Juknaičių seniūno pareigoms jų ėmėsi su nauja energija.
Numatomas Šeimos tako atgimimas
Dar gegužės pradžioje Juknaičių seniūno kabinete susirinkusi Juknaičių iniciatyvinė grupė tarėsi, kokius darbus artimiausiu metu reikėtų suskubti padaryti. Viena iš veiklos krypčių – atgaivinti rekreacinę zoną palei buvusį Šeimos taką. 1982 m. suformuotas Šeimos takas miške veikė iki 1993 metų. Pasak vieno iš jo kūrėjo ūkininko Zigmo Stonio, nesaugomas, neprižiūrimas Šeimos takas sunyko, buvo suniokotos pavėsinės, supynės, lipynės, suoliukai, skulptūros.
Tiesa, kelias skulptūras, nugabentas į Juknaičių vaikų darželio teritoriją, pavyko išsaugoti. Juknaitiškiai pamena, kad jų mažieji prie „Pasakų namelio“ klausydavosi vaikų darželio auklėtojų sekamų pasakų. Didesni ypač mėgo buvusias medines lipynes, jaučio galvos skulptūrą, kurią sukiodami bandydavo jėgą.
Iniciatyvinė grupė siūlo atkurti Šeimos taką, kur juknaitiškiai vėl galėtų leisti laisvalaikį, poilsiauti ir rūpintis savo sveikata. Tokiai iniciatyvai pritaria Juknaičių bendruomenė (pirmininkė Laima Barkauskienė), Juknaičių pagrindinė mokykla (direktorė Violeta Šimelionienė). Bendruomenės pasiruošusios patalkinti, seniūnija nukreiptų čia dirbti atidirbančius už pašalpas. Žemaitkiemio girininkas Vaclovas Šiaudvytis patikino, kad girininkija, suderinusi su Šilutės miškų urėdija, padės sutvarkyti miško dalį, kur bus atkuriama laisvalaikio ir sveikatinimo zona. Visų darbų per vienus metus gal ir nepavyks įgyvendinti, tačiau juknaitiškiai pasiryžę rankų nenuleis. Lėšų įsigyti degalams, medžiagoms tikimasi iš Šilutės rajono savivaldybės.
Tuštėja kaimai
Viena iš seniūnijos problemų – didėjant emigracijai, mažėja gyventojų. Vis dėlto seniūnas A. Gaubys pastebi, kad Juknaičiuose nėra kaip gretimose seniūnijose, kur viename kaime stoti gal po 10 tuščių namų. Tačiau susirūpinimą kelia, kad žmonės sensta, jaunesni apsigyvena nebent Juknaičių gyvenvietėje, yra ir nebegyvenamų kaimų. Be gyvybės ženklų liko Mineikių, Tatamiškių, Medžioklės pelkių kaimai. Aktyvūs seniūnijos gyventojai susirūpinę nykstančiais kaimais, juos pažymėti planuoja ąžuolinėmis skulptūromis.

Šėrių dvare gyvenančią Marijoną Sakavičienę pasveikinti atvyko naujasis Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys.
Pagarba ilgaamžiams
Šį pavasarį žiedais apsipylę sodai ypač džiugino Juknaičių ilgaamžius. Per ilgą gyvenimą jiems teko dažniau dirbti nei džiaugtis. Dabar laikas slenka lėčiau. Pasveikinti garbingo 95-ojo jubiliejaus proga Marijona Sakavičienė, o Jonas Leonavičius atšventė net 99-ąjį gimtadienį.
Šėrių kaime gyvenančią Marijoną Sakavičienė jos 95-ojo jubiliejaus proga pasveikinti atvyko Juknaičių seniūnas A. Gaubys, seniūnijos socialinio darbo organizatorė Vita Gečienė, raštvedė Aurelija Lileikienė.
Ilgaamžė gyvena buvusiame Šėrių dvare, greta buvusio malūno. Senolė braukė jaudulio ašaras, ašarojančias akis prisidengdama nuo darbų pavargusiomis rankomis. Nuo galvos nuslinkusi skarelė atidengė sidabrinių plaukų gijas. M. Sakavičienė sakė nesitikėjusi tiek metų sulaukti. Tačiau akis jai skauda ne todėl, kad ilgai gyventa, ne todėl, kad pagimdė 12 vaikų, juos augindama naktimis ne tik sergančius slaugė, kojines mezgė, o rytui neišaušus skubėjo apeiti namų ruošos darbų, paskui į darbą ūkyje. Akis išverkė vaikų netekusi, vyrą palaidojusi. Vis dėlto ir labiausiai pavargusiai laiko likdavo gėlynams prie namų įrengti ir prižiūrėti.
Gimė ir augo Šilalės rajone, Lomių kaime. Į Šilutės rajoną atsikėlė dar laukdama pirmagimio. „Visus po karo vežė, ir mums liepė važiuoti čia gyventi“, – sakė ilgaamžė. Su vyru apsigyveno didžiuliame raudonų plytų name, buvusiame Šėrių dvare. Sako, kad pokariu niekam lengva nebuvo.
Ilgaamžės dukra Rimutė tarsteli, kad tėvų namuose ne tik maisto, bet ir darbo netrūko. Gal todėl Rimutė nemoka skirstyti darbų į vyriškus ar moteriškus. Šypsosi, kad tik dalgiu pjauti nesiseka.
Į mamos jubiliejų visi suvažiuoti visi vaikai negalėjo. Vieni gyvena ir dirba užsienyje, ten savo vaikus augina. Tačiau į gimtinę, pas mamą atskuba per atostogas.
Vasaromis į buvusį Šėrių dvarą užsuka ir vokiečiai, fotografuoja raudonplytį pastatą, greta stovintį malūną, kuris seniai nebeatlieka savo funkcijų. Dabartiniai dvaro gyventojai – penkios šeimos – yra išsipirkusios ir malūną, jame laiko malkas, kitus ūkio reikmenis.
Pasveikintas 99 metų juknaitiškis
Juknaičių seniūną A. Gaubį ir socialinio darbo organizatorę Vitą Gečienę seniausias juknaitiškis Jonas Leonavičius sutiko pasirėmęs ant kasdienės gyvenimo palydovės – lazdelės. Klausydamas linkėjimo sulaukti 100 metų mintimis nuklydo gyvenimo prisiminimais. Savo pirmuosius gyvenimo metus sutikęs Joniškyje daugel metų gyvena Juknaičiuose. Savo tėvu besirūpinanti dukra Leontina Konstancija sako, kad pernai tėvas dar išeidavęs į kiemą, o šį pavasarį mieliau lieka namuose: pro langą stebi metų kaitą, gėrisi pavasario žydėjimu. Bendraamžių draugų neturi, aplinkui visi jaunesni.
Giliausią vagą tarp visų atsiminimų 99 metų juknaitiškiui paliko istorija su vežimaičiu. Taip nutiko, kad turėjęs vežimaitį patyrė baisią neteisybę – privalėjo pats iš savęs jį nusipirkti…
Šviesiausi – vaikystės prisiminimai, tačiau ir jie paženklinti liūdesiu. Vaikas būdamas tarnavo pas latvį ūkininką. Tuomet Latvijos ūkininkai gyveno geriau, sako, valdžia jiems daugiau dėmesio skyrė. Pamena, kad 1928 vasara buvusi labai drėgna, tada dvylikametis Jonas ganydamas gyvulius nušalo kojas…
„Ar buvo kada geriau? Nebuvo. Tai dabar senam žmogui – rojus: gauna pensiją, slaugą. Anksčiau senas žmogus neretai su terba po kaimą vaikščiojo, iš trobos į trobą, laukdamas, kas duonos atrieks, kas lašinių numes, džiaugdavosi iš silkėmis prekiavusių žydų gavę sūrymo, kuriame duoną mirkydavo ir gardžiai valgydavo. Niekam nerūpėjo, senas vargeta verčiasi. Gal todėl žmonės trumpiau gyveno“, – porino senolis.
Pamena pradėjęs kurti savo gyvenimą išgirdo, kad neturintis žemės privalo keltis į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą. Pasikinkęs dvejų metų kumelaitę, krovė negausų turtą ir patraukė. „Čia galėjai rinktis kokią tik nori trobą – namai stovėjo be gyvybės. Kad dar neseniai žmonių gyventa liudijo palikti daiktai, tvartuose nustipę gyvuliai… Netrukus pradėjo kurtis kolūkiai. Ką turėjom, vėl atėmė“, – pasakojo senolis.
Laima PUTRIUVIENĖ
Šaunu kad naujasis seniūnas imasi gerų darbų.