Šeštadienį snigo, lijo, siautėjo vėjas. Iki stintų šventės pradžios išsigiedrijo. Į šventę rinkosi Rusnės salos gyventojai, buvo iš Šilutės ir toliau. Kepti stintų, virti žuvienės atskubėjo rusniškių kaimynai iš Juknaičių ir Usėnų bendruomenių. Visus šildė degantys laužai, karšta arbata, gardi žuvienė, bendras pasibuvimas.

Tokiais samčiais stintas iš upės semia, žinoma, kai jų vandenyje knibždėte knibžda…

Ten, kur Nemunas šakojasi, o Skirvytė daro vingį, kur stūkso senasis Pakalnės klevas, ir buvo įrengtas stilizuotas Rusnės kiemelis, kuriame vyko pirmoji stintų šventė naktį. Susirinkusiųjų nosis kuteno kepamos stintos kvapas, prie laužų viliojo kunkuliuojanti prūsiška (pienu balinta) žuvienė, Rusnės vandens punšas, marinuotos stintos ir kitokie gardumynai. Laukiantiems, kol stintos iškeps, šeimininkės siūlė ragauti stintų traškučių, t. y. rūkytų stintelių.
Su degančiais fakelais rankose, senovines dainas dainuodami į „Stintų naktį“ atkeliavo šventinė eisena. Iš nakties tamsos su fakelų šviesomis išniro Rusnės folkloro, Juknaičių ir Rusnės šokių kolektyvai. Fakelus į žemę įsmeigę dainas dainavo ir šoko. Rusnės folkloro kolektyvo „Sklada“ (vadovė Dalia Kubilienė) narys Ignas priminė senovinį poledinės žūklės būdą, kai į eketę įleisdavo apie 4 metrų ilgio eglinę ar pušinę lentą ir per jos briauną pagaliukais mušdami sakydavo „bumbina, žuveles į krūvą šaukia“. Šis muzikalus žuvų priviliojimo būdas vėliau transformavosi į dainas, šokius, o pastaruoju metu įsibrovė net į reklamą.

Šokių kolektyvo „Juknaičiai“ inscenizacija.

„Stintų nakties“ vedėja Jolita Švagždienė patikino, kad pirmiausia reikės stintų pasigauti, o paskui jas išvalyti. Griebę sietus, vadinamus „keseliais“ (ant ilgo koto pritaisytas tinklinis semtuvas), bandė laimę. Tačiau kiek tamsų vandenį „keseliais“ bekošė, nieko nepešė.
Žvejas Alvydas Necelis iš sieto ištraukęs vienintelę stintą aiškino: „Vanduo per daug seklus. Būtų aukštesnis, stintų netrūktų“.
Stintų valymo varžytuvės vis tiek įvyko. Stintas valė apie 10 savanorių. Kiekviena dalyvė turėjo švariai ir kuo greičiau išvalyti 15 stintų. Greičiausiai ir švariausiai stintas valyti sekėsi Danutei Kochtovienei.
Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė sakė, kad rengdami šventę organizatoriai konsultavosi net su mokslininkais. Šventę planavę savaite vėliau, patikėjo mokslininkų daugiamečiais stebėjimais ir nerizikavo tiek ilgai laukti. Finansų šiais Etnografinių regionų metais buvo tikėtasi iš Kultūros ministerijos – negavo. Ir nenusiminė, susitelkė ir patys padarė.

Eisena su degančiais fakelais išniro iš tamsos, skambėjo senovinės žvejų dainos.

Kaip ir dauguma Rusnės salos gyventojų, Birutė Servienė yra atvykėlė. Prieš tris dešimtmečius ją nustebino, kad per stintmetį šeimomis traukdavo prie upės. Nuo šeimų uždegtų laužų nušvisdavo visi paupiai. Šeimos galva „keseliu“ graibo po vandenį, traukia stintas, čia pat stintas pila į maišus. „Ir dabar kiekvienoje rusniškio šeimoje rasi ne po vieną „keselį“, – sakė Birutė.
O štai Rusnėje gimusi ir čia augusi Genefa Endriukaitienė porino, kad stintų niekada netrūkdavo: „Su tėvais eidavome žvejoti stintų. Tėvas vos spėdavo iš vandens jas traukti, o mes krovėm į statines, sūdėm. Paskui valgėm pilna burna. Stintos nebuvo brangios“.
Rusniškis Algimantas Dirsė patikino, kad per stintmetį žvejai dieną su naktimi sumaišo… Dieną miega – naktį žvejoja. Stintas žvejojama naktį, nes dieną jos slepiasi užutėkiuose ar duobėse. Vienais metais šių sidabrašonių būna daugiau, kitais – mažiau. Jei anksčiau stintas į Giliją nublokšdavo šiaurės vakarų vėjas, tai šiemet stintos ten atsidūrė ir be jo.
„Viskas gamtos rankose. Mes taip pat gamtos dalelė, nieko prieš gamtą negalime“, – rimtu veidu porino rusniškis, patikinęs, kad dar dvi savaites kvepiančių agurkais žuvelių bus.
Renginio vedėja Jolita Švagždienė turėjo klausimų susirinkusiems: kokiai žuvų šeimai priklauso stinta? Kuo skiriasi didstintė nuo stintelės? Kuri yra sėsli, kuri keliauninkė? Prie kokios vandens temperatūros stintos gali neršti? Kodėl jos kvepia agurkais? Teisingai atsakiusiems – po vieną ar kelias keptas, rūkytas stintas. Net trys stintos įteiktos S. Mėlinauskui, žinojusiam, kad stintos ne tik valgomos, kažkada Rusnėje jomis būdavo net dirvos tręšiamos…

Stintų keptuvėse netrūko.

„Stintų nakties“ dalyviams buvo priminti žvejų burtai. Anuomet žvejai tikėjo, jei kelią perbėgo katė – nesiseks žvejyba. Į žvejybą neimdavo keikūnų, kad žuvų neišbaidytų, nešvilpaudavo, žvejodami baiminosi, kad varnas nesukranksėtų…

Laima PUTRIUVIENĖ