Muziejaus pastatas restauruotas, eksponatų yra. Kaip juos eksponuoti?
Žemaičių Naumiestis – paribio miestelis istorinėje Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sankirtoje, kur daug metų greta gyvavo ir persipynė žemaičių, Klaipėdos krašto gyventojų, žydų kultūros. Vietovės išskirtinumą planuojama atspindėti būsimose Žemaičių krašto etnokultūros centro muziejaus parengtose ekspozicijose.
Šiuolaikinėms ekspozicijoms, įrangai, muziejaus įvaizdžiui reikalinga specialistų dizainerių pagalba ir, žinoma, papildomos lėšos, kurių centras kol kas neturi. Patalpas, kuriose turėtų būti muziejus, įvertinęs dizaineris pastebėjo, kad įrangai, informacinėms technologijoms prireiks dar apie pusę milijono…
Paradoksali situacija
Žemaičių krašto etnokultūros centrui priklausantis muziejaus situacija paradoksali – muziejus priklauso minėtajam etnokultūros centrui, o 20 tūkst. muziejaus eksponatų – Šilutės muziejui.
Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė priminė, kad muziejų tuometinėje Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje 1965 metais įkūrė mokytojas Benediktas Orentas. Į miestelį atvykęs gyventi ir dirbti mokytojas domėjosi krašto praeitimi, jo kultūriniu palikimu.
Pradėjęs kurti muziejų, paakindavo moksleivius atnešti senų daiktų muziejui. Mokytojo paraginti vaikai nešė senus etnografinius rakandus, knygas, fotografijas, dokumentus. Muziejus nuolat buvo pildomas naujais eksponatais, liudijančiais daugelio naumiestiškių šeimų istorijas.
Atgimimo laikotarpiu – 1992 m. gegužę – visuomeninio muziejaus bazėje buvo įkurtas Šilutės muziejaus Žemaičių Naumiesčio filialas. Taigi, tuo metu muziejaus eksponatai nors ir liko Žemaičių Naumiestyje, tačiau perėjo Šilutės muziejaus žinion.
2001 m. lapkričio 29 d. Šilutės rajono tarybos sprendimu filialas buvo reorganizuotas ir perduotas Žemaičių krašto etnokultūros centrui. „Nuo tada mes netekome etato. Nors eksponatai mūsų, tačiau darbuotojas – ne mūsų. Daug eksponatų mes nurašome kaip nereikšmingus, masinius eksponatus ar laiko stipriai pažeistus, nebevertus restauruoti. Žinoma, tai daroma laikantis visų muziejininkams keliamų reikalavimų. Muziejininkai daug laiko skiria eksponatų skaitmeninimui, o Žemaičių Naumiesčio muziejuje niekada nebuvo daryta nei ataskaitų, nei kokių planų, o ką jau kalbėti apie skaitmeninimą“, – pasakojo R. Šikšnienė.
Trise po vienu stogu
Sudėtingas ir painus buvo pastato, kuriame planuoja įsikurti muziejus, rekonstravimo kelias. Kad ir sudėtingai, tačiau restauruoti pastatą baigta. Po atnaujinto pastato stogu, be Žemaičių krašto etnokultūros centro muziejaus, dar įsikurs Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filialas ir Žemaičių Naumiesčio bendruomenė. Tačiau įkurtuvių šiame pastate dar niekas nešventė. Viename kabinete yra įsikūrusi ir vestibiulio grindis eksponatais nuklojusi muziejaus darbuotoja Nijolė Stanelienė.
Eksponatams sutvarkyti prireikė milžiniškų pastangų
Į Žemaičių krašto etnokultūros centrui priklausantį muziejų dirbti N. Stanelienė buvo priimta 2011-ųjų rugpjūčio mėnesį, kai pastato rekonstrukcijos darbai buvo įpusėję. Kol pastatą rekonstravo, muziejaus eksponatai buvo priglausti laikinoje Šilutės žemės ūkio mokyklos Žemaičių Naumiesčio skyriaus saugykloje. Eksponatus kelionei į saugyklą ypač atsakingai paruošė tuomet muziejuje dirbusi muziejininkė Liudvika Burzdžiuvienė.
Šiemet eksponatai sugrįžo į naują rūbą vilkintį pastatą, pas naują muziejaus šeimininkę. N. Stanelienė sakė, kad tvarkant eksponatus prireikė milžiniškų pastangų. Tuo neabejoja ir Šilutės muziejaus direktorė R. Šikšnienė.
Eksponatams reikia įrangos
Kol kas eksponatai sudėlioti ant grindų. Dokumentus, nuotraukas muziejininkė aprašo pagal muziejininkystės reikalavimus. Apie daugelį nuotraukų, neturinčios nei įrašų, nei aprašų, muziejaus darbuotojai tik pagal nufotografuotųjų aprangą gali nuspėti, kokiu laikotarpiu buvo fotografuota, ieškoti žmonių, galinčių ką nors atpažinti nuotraukoje ir paliudyti. N. Stanelienė neslepia apmaudo, kad dauguma eksponatų yra ypač prastos būklės, pažeisti laiko: sutrūniję, supeliję, sukandiję. Prie kiekvieno eksponato teko nemažai padirbėti, pirmiausia, išvėdinti, vėliau valyti. Kaip tai daryti, mokėsi iš Šilutės muziejininkų.
Nemažai eksponatais vadintų daiktų yra beverčiai, todėl nurašomi. N. Stanelienė stebisi, kad eksponatu buvo vadintas iš kalendoriaus išplėštas lapelis, kiekvienas laikraščio iš daugybės komplektų numeris ar ant lapelio užrašyta informacija, kada susibūrė kaimo kapela.
Muziejininkė džiaugiasi, kad kraštiečio Kęstučio Vilniškio sodyboje veikia senųjų žemės ūkio padargų ir paribio kalvių ekspozicijos. Šiuos eksponatus apžiūrinėti ypač mėgsta moksleiviai. Čia jie susipažįsta su edukacine programa „Grūdo kelias nuo dirvos iki duonos“.
N. Stanelienė planuoja gruodžio mėnesį parengti naują edukacinę programą apie rišimą iš šiaudelių.
Laima PUTRIUVIENĖ
sunaikintas muziejus vietiniu biurokratu paniekintas ir Orento viso gyvenimo darbas
Labai gerai prisimenu šviesios atminties istorijos mokytoją Orentą.