Šilutės raj. savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka paviešino žinią apie kraštietį profesorių Kazį Alminą, kurio 120-osios gimimo metinės minėtos balandžio 15 d. Minime lietuvių kalbos vardyno rinkėjo bei tyrėjo profesoriaus Kazio Almino 120-ąsias gimimo metines. Tenka pripažinti, jog lietuvių kalbos mokslui nusipelnęs kraštietis nėra plačiai žinomas. Nedaug vietos jam skiriama ir kalbotyros kūrėjams skirtose publikacijose. Tuo tarpu kalbininko nuopelnai yra svarbūs ne tik lietuvių kalbos, bet ir šalies istorijai bei kultūrai. Kazys (Kazimieras) Alminas (iki 1939 m. Alminauskis) priklauso tam būreliui talentingų kalbininkų, kuriems lietuvių kalbotyros baruose teko pakeisti Joną Jablonskį ir Kazimierą Būgą.

K. Alminas gimė 1904 m. balandžio 15 d. Paulaičių kaime, Švėkšnos valsčiuje, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Dvejus metus mokėsi Švėkšnos pradžios mokykloje. Pasirengęs privačiai, 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją, kurią 1925 m. baigė aukso medaliu. Gimęs Paprūsėje K. Alminas nuo pat jaunystės domėjosi Mažosios Lietuvos gyvenimu ir jos istorija. 1923 m. iš gimnazijos savanoriu stojo į Klaipėdos sukilėlių gretas. 1925-1929 m. studijavo Lietuvos universitete, dirbo sekretoriumi pas Joną Jablonskį. Jis buvo 1929 m. universitete įsteigtos žemaičių studentų korporacijos „Samogitia“ vienas iš steigėjų bei pirmasis korporacijos pirmininkas. Ši organizacija ženkliai prisidėjo prie Lietuvos pajūrio ir Mažosios Lietuvos problemų aktualinimo.

Vėliau K. Alminas studijas tęsė Leipcigo, Miuncheno, Heidelbergo, Karaliaučiaus ir Vienos universitetuose. Leipcigo universitete apgynė daktaro disertaciją, kuri 1934 m. Kaune buvo išleista atskiru leidiniu „Die Germanismen des Litauischen“ (Lietuvių kalbos germanizmai). Tai iki šiol plačiausias lietuvių kalbos germanizmų tyrinėjimas. Tais pačiais metais Klaipėdoje išleistas kitokio pobūdžio K. Almino parengtas leidinys – „Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti“. Kalbininkas juo vadovaudamasis 1934-1944 m. pats organizavo šalies vietovardžių ir pavardžių rinkimą (prie Kultūros muziejaus buvo įsteigęs skyrių „Lietuvos žemės vardynas“).

1934-1939 m. K. Alminas dėstė germanistikos disciplinas Vytauto Didžiojo, 1940-1943 m. – Vilniaus universitetuose, pastarajame dar vadovavo Vokiečių kalbos ir literatūros katedrai. Bendradarbiavo Vytauto Didžiojo universiteto žurnale „Archivum Philologicum“, kur paskelbė Antano Baranausko 67 laiškus vokiečių kalbininkui Hugui Vėberiui (Hugo Weber). Paruošė ir 1943 m. išleido vokiečių-lietuvių kalbų žodyną.

Vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, K. Alminas grįžo į Švėkšną ir 1943-1944 m. gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas. 1944 m. vasarą su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. – į Jungtines Amerikos Valstijas: profesoriavo, dėstė vokiečių ir rusų kalbas bei literatūrą Los Andželo Lojolos universitete. Laisvalaikiu rašė studiją „Kryžiuočių keliai į Lietuvą“, kaupė lietuviškų tikrinių vardų kartoteką, Lietuvos istorijos šaltinių fotokopijas, Lietuvos valdovų antspaudų kopijas. K. Alminas mirė 1986 m. birželio 7 d. Santa Monikoje (JAV).