Taip vadinosi Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienai skirtas Šilutės muziejaus renginys, į kurį susirinko šilutiškiai ir miesto svečiai, atvyko Usėnų seniūnijos etnografinis mėgėjų teatras.

Usėniškių vaidinimas.
Aldonos Sapronaitienės nuotr.

Lietuvininkų genocidas
Muziejininkė-etnografė Indrė Skablauskaitė, supažindinusi su programa, suteikė žodį kunigui Remigijui Šemekliui, kuris susirinkusiems priminė, kad spalio 16-oji 2006 metais Seimo nutarimu buvo paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena. Taip įamžinta 1944 metų spalį prasidėjusi sisteminga sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido pradžia.
Išretėję dėl kryžiuočių ordino vykdyto genocido, nutautinami ilgaamžės germanizacijos, nukentėję nuo Vokietijos imperinės politikos Mažosios Lietuvos lietuvių ir prūsų ainiai patyrė ir naikinančią sovietinio genocido netektį.
Abejingų šiam senaties termino neturinčiajam nusikaltimui neturėtų būti.
Mažojoje Lietuvoje gyvenę lietuvininkai kalbėjo įvairiomis tarmėmis, XIX amžiuje į gyvenimą skverbėsi stipri germanizacija, nors jokios tautinės neapykantos tarp lietuvių ir vokiečių čia nebuvo.
Mažosios Lietuvos gyventojai XX amžiuje pergyveno daug tragiškų istorijos vingių, jų lemtis buvo daug sunkesnė, negu Didžiojoje Lietuvoje.
Antrojo pasaulinio karo audros išblaškė senuosius lietuvininkus po visą Europą ir Sibirą. 1939 m. Klaipėdos kraštą užgrobė hitlerinė Vokietija. Tačiau pati didžiausia Lietuvos tragedija prasidėjo 1944 metais, kai iš Rytų artėjant frontui vokiečių Vermachtas davė įsakymą evakuoti visus šio krašto gyventojus. Įsakymui besąlygiškai turėjo paklusti visi, už jo nevykdymą grėsė mirties bausmė.
Svetimi tarp svetimų…
Prasidėjo didysis žmonių sujudimas: vieni traukėsi anapus Nemuno savais vežimais su arkliais, kiti – jų buvo nedaug – slapstėsi savame krašte, kol sulaukė raudonųjų okupacijos. Išliko istorijos šaltiniai, kurie daug metų buvo slepiami. Juose gausu liudijimų apie raudonarmiečių plėšikavimą, vagystes, prievartavimus, pasitaikė išžudytų ištisų šeimų.
Ypač žiauriai buvo naikinami pabėgėliai. 1944 m. spalio 9 d. sovietų tankai netoli Šilutės įsiveržė į pabėgėlių kolonas kelyje ir be gailesčio jas traiškė savo vikšrais, mat čia buvo Vokietijos reicho teritorija, kur kareiviams buvo leidžiama viskas… Žuvo apie 3200 žmonių. Tolimesnis pabėgėlių kelias driekėsi per Lenkiją, Prūsiją – tolyn nuo gimtinės. Daugelis senųjų Rusnės ir Šilutės lietuvininkų po karo nebegrįžo į gimtąsias vietas. Ištisi Pamario kaimai liko tušti. Tikslių istorinių duomenų nėra, spėjama, kad apie 80 proc. visų Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto žmonių nebegrįžo į savo tėviškę, o grįžusieji rado jau kitus žmones savo namuose, daugelis buvo ištremti į Sibirą.
Į šį kraštą kėlėsi ateiviai iš visos Lietuvos ir net Rusijos. Sovietų valdžia jiems teikė lengvatų. Ypač krašto gyvenimui buvo svetimi atvykėliai iš Rusijos ir Baltarusijos: kiti papročiai, estetiniai principai, bendravimo kultūra, svetima kalba.
Nuo 1958 metų į Vokietiją galėjo išvažiuoti asmenys, kurie iki 1941 metų turėjo Vokietijos pilietybę. Daug senųjų rusniškių, kintiškių, šilutiškių šeimų po didelių kliūčių, važinėjimo į Maskvą išvyko į Vakarus. Dabar jie atvyksta jau tik kaip turistai, su nostalgija prisimena čia praėjusius jaunystės metus. Jų gyvenimas irgi gali būti išreikštas žodžiais: svetimi tarp svetimų. Juk daugelis jų išvykdami net vokiečių kalbos nemokėjo…
Likę senieji lietuvininkai irgi buvo lyg vieniši medžiai laukuose. Nejauku jiems buvo gyventi su kaimynais, kurie nesuprato jų tarties, nepažino jų buities, nežinojo šio krašto istorijos.
Iš muziejaus fondų
Tądien muziejaus lankytojai buvo pakviesti apžiūrėti eksponatų iš muziejaus fondų parodą „Lietuvininkų skyvių (indų) būta visokių“. Indrė Skablauskaitė papasakojo, kad lietuvininkų namuose buvo naudojami gražūs fajansiniai ir porcelianiniai indai, kurie būdavo išdėlioti dailiai sumeistrautose indaujose. Tik porcelianiniai indai buvo naudojami retai – dažniausiai per vestuves ar šermenis.
Muziejininkė pasidžiaugė, kad praėjusiais metais buvo įsigyti du porcelianiniai indų rinkiniai. Vienas labai panašus į jau turimą, kurio nemažai indų trūksta, kitas – itin unikalus. Pasidžiaugė, galėdama juos parodyti muziejaus lankytojams. Papasakojo, kad lietuvininkės labai mėgdavo gerti kavą, dažnai net veždavosi jos specialiuose termosuose vykdamos į miestą. Papasakojo apie ypač vertingą ir brangią dovaną – sriubos dubenį su dangčiu – iš Augusto Dėvilaičio, kalbėjusio sena šišioniškių tarme (Rusnės sakytojo ir tautosakos saugotojo, mirusio 1968 metais) namų.
Vaidinimas
Apžiūrėję parodą, susirinkusieji žiūrėjo Usėnų seniūnijos etnografinio mėgėjų teatro (vad. Jūratė Daugalienė) inscenizaciją „Kitą sekmadienį“ pagal rusniškės Šarlotės Kaizer apsakymus bei Pamario krašto motyvais. Tai gana nuotaikingai papasakota istorija apie kasdieninį ano meto kaimo žmonių gyvenimą ir buitį, apkalbas, apie tai, kaip žvejys Volgemutas ragina savo žmoną sekmadienį eiti į bažnyčią, bet žmona tam moteriškai priešgyniauja – žiemą bažnyčioje šalta, o drabužius galinti pasirodyti ir turguje…
Pamario inf.

Muziejininkė-etnografė Indrė Skablauskaitė padėkojo Usėnų seniūnijos etnografinio mėgėjų teatro vadovei Jūratei Daugalienei.
Birutės Morkevičienės nuotr.