Vis dažniau pasigirsta, kad klestint emigracijai greitai gali būti taip, kad nebus kam lietuviškai kalbėti. Šilutės kultūros ir pramogų centro salėje į muzikinį vaidinimą „Lietuva tarmiškai“ gausiai susirinkę įvairaus amžiaus Šilutės krašto žmonės nuteikė optimistiškai – panašu, kad lietuvių kalba ir jos tarmėmis dar yra kam kalbėti!

Petro Skutulo nuotr.

Per Lietuvą keliaujantis vienintelis Baltijos šalyse profesionalus šokėjų, tautinių instrumentų orkestro ir choro grupių jungtinis meno ansamblis „Lietuva“ viešėjo Šilutėje. Šįkart su nuotaikingu muzikiniu spektakliu „Lietuva tarmiškai“.

Muzikiniame spektaklyje atsigręžiama į tautos ištakas, priminta legendomis apipinta Lietuvos radimosi istorija, pagoniškos apeigos.

Išauginę Gyvybės medį ansambliečiai pakvietė žiūrovus į nuotaikingą, spalvingą, muzikinę kelionę per Lietuvą. Aplankyti penki etnografiniai Lietuvos regionai. Smagioje kelionėje, kurioje netrūko šokių, dainų, atspindinčių darbus, šventes ir papročius, vadovavo Gaspadinė (Loreta Sungailienė) ir Gaspadorius (Stanislovas Kavaliauskas).

Aukštaitijos kraštas nuo seno garsus aludariais, todėl parodyta tradicinė Alutinio šventė. Dainingoje Dzūkijoje dalyvauta rugiapjūtės pabaigtuvėse. Žiūrovai negailėjo plojimų Dainavos krašto mergelių šokiui su varpeliais „Sesylio“ bei vyrų šokiui „Starkus“ ant kojokų. Suvalkijoje dalyvauta vestuvėse, į kurias pakvietė Kvieslys, pasidabinęs „pažibais aptaisyta kepure“, skambėjo vestuvinės dainos, žiūrovus žavėjo vestuviniai šokiai.

Muzikinėje kelionėje po Lietuvą ypač išskirtinis buvo Mažosios Lietuvos kraštas, kurį nuo Didžiosios Lietuvos net penkis amžius skyrė „rubežius“. Šiame krašte per šimtmečius susiklostė savitos tradicijos ir kitoks negu Didžiojoje Lietuvoje gyvenimo būdas. Lietuvininko būdą perprasti gilių šaknų neturintiems nėra paprasta, ne taip lengvai „įkandama“ ir lietuvininkų tarmė. Todėl rengiant programą ansambliečiai patarimų ieškojo pas lietuvininkų tarmės puoselėtoją Vaidą Galinskienę.

Mažojoje Lietuvoje keliauninkus pasitiko ne spalvingais drabužiais, bet žvejo apsiaustais vilkintys, galvas nuo vėjų po „ziudvestėmis“ slepiantys žvejai. Sudėtingą krašto istoriją atskleisti padėjo Žvejo ir Knygnešio, nelegaliai nešančio knygas į Didžiąją Lietuvą maskoliškai kalbantiems lietuviams, pokalbis. Žiūrovai plojimais pritarė „Stintapūkiui“, kitiems manieringiems lietuvininkų  šokiams. Pasak lietuvininkų tarmės puoselėtojos Šilutės muziejaus etnografės Indrės Skablauskaitės, lietuvininkai šokdavę tarsi pasipūtę. Žiūrovai neliko nepastebėję, kad šokėjų  sijonus puošė išskirtinė lietuvininkų aprangos detalė – delmonas.

Muzikinė kelionė „Lietuva tarmiškai“ baigėsi Žemaitijoje, kur siautėjančios Užgavėnių kaukės ir persirengėliai  priminė, kad netrukus žiemą varysime iš kiemo. „Žemaičių tarmė – išraiškingiausia“, – pritardama žemaitiškoms dainoms tarstelėjo tarp žiūrovų sėdėjusi Senųjų kaimo tradicijų centro vadovė Marytė Eugenija Matevičienė. Įspūdingą muzikinį spektaklį ji stebėjo kartu su vyru Albinu ir buvusiu „Lietuvos“ ansambliečiu, profesionaliu birbynininku Kaziu Budriu, kitais bikavėniškiais. Nebūti čia jie tiesiog negalėjo, mat dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“  groja Eugenijos ir Albino Matevičių dvynukai: Romas – su bandonija, Tomas – su birbyne.

Muzikinės kelionės vedėjai priminė Simono Daukanto žodžius: „Lietuvi, atmink, jog mūsų kalba, jos tarmės tai yra mūsų pasaulio medis, tai yra mūsų saulė, lietuvybės gyvastis ir visų mūsų garbė“. Kartu su ansambliečiais scenoje „žvaigždes nuo dangaus raškė“ mažieji šilutiškiai – Pamario pagrindinės mokyklos šokių kolektyvo „Viržytė“ jaunių grupės šokėjai. „Viržytės“ vadovė Rita Kurpeikytė sakė, kad šokėjai šių įsimintinų akimirkų tikriausiai nepamirš visą gyvenimą.

Laima PUTRIUVIENĖ