Liepos 25 d. lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigtuvėms. Ši diena buvo vadinama Nuobaigomis.

Ant paskutinio likusio nenupjauto javų (rugių) plotelio būdavo dedamas duonos kepalas, druskos ir netgi sūrio, taip meldžiantis deivei Žemynai ir dėkojant už derlių. Šis paskutinis javų plotelis vadintas jievaru. Manyta, kad jame slepiasi derliaus dievybė. Javus supindavo į kasą ir palikdavo lauke. Vėliau, dainuodamos apie jievarą dainas, moterys iš tos kasos varpų nupindavo vainiką (kiekviena dėdama po varpą) ir parsinešdavo namo. Šią dieną parėjus iš laukų darbininkus buvo paprotys apipilti vandeniu, kad kitąmet javams nepritrūktų vandens ir derlius būtų geras.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, Nuobaigų šventė sutapatinta su šv. Jokūbo varduvėmis. Šv. Jokūbas – vienas iš trijų mylimiausių Kristaus apaštalų (kiti du – Jonas ir Petras). Jokūbas skelbė Evangeliją Ispanijoje, kur buvo už tai nužudytas, todėl laikomas Ispanijos globėju. Vaizduojamas kaip keliautojas – su skrybėle, nešinas krepšiu ir buteliu, pasiramstęs lazda.

Etnologas Libertas Klimka: Jokūbinės ir Oninės – rugiapjūtės pabaigtuvės

Ši diena, liepos 25-oji, tradicinių papročių kalendoriuje sureikšminta kaip rugiapjūtės pabaigtuvės. Bažnytiniame kalendoriuje tai šv. Jokūbo, vieno iš Kristaus apaštalų, vardadienis. Kaimo žmonės sakydavo: „Kas prieš Jokūbą rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo – terbos žiūrės“. Mat pavėlavus rugius nukirsti, iš varpų grūdai žemėn išbyra. Kitados tai didelis rūpestis, kad tik netektų iš kitų malonės gyventi…

Pagal senoviškuosius tikėjimus Jokūbinių dieną negalima nieko laukuose dirbti, o ypač šiukštu rugių pėdus į klojimą vežti, nes perkūnas gali įtrenkti ir pelenais visą derlių paleisti. Šios dienos oras laikytas lemtingu ateičiai: jei saulėta diena, žiema bus šalta ir gili. O jeigu lynotų – būtų šlapias ir prastas ruduo.

Šv. Jokūbo dienai papročiais antrina Oninės, liepos 26-oji. Šventoji Ona liaudiškoje ikonografijoje vaizduojama dažniausiai su knyga, priglobusi dukrą Švč. Mergelę Mariją. Tai motinos – mokytojos ir auklėtojos – įvaizdis. Daugelyje Lietuvos bažnyčių Oninių atlaidai vykdavo kartu su kermošiais ar didžiaisiais metiniais jomarkais. Kaipgi kitaip: antroji vasaros pusė – jau išaugintų gėrybių metas. Taiklūs šventės liaudiški apibūdinimai, sudėlioti į patarles. Sakoma: „Ateina Onutė su šviežia duonute“; „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“. Suvalkijos šmaikštuoliai šį metą tokia dainele nusakydavo: „Ona, Ona, gera žmona, raugė sūrį su smetona, su duona, su uoga, su užpakaliu nuogu“. Mat per Onines karvės atole priganytos duoda daug riebaus pieno, jau yra šviežios duonos, ir uogos prinokusios, bet linai dar auga ir audiniai labai negreit bus išausti.

Dar sakoma: „Šventa Ona krikština obuolius“, taigi jau galima nusipurtyti pirmųjų vasarinių obuoliukų, tų alyvinių ar saldinių. Darže tądien reikia apžiūrėti kopūstus ir rankomis jų galvas apspaudinėti, kad geriau suktų. 

O kas naujo gamtoje?

Vieversys virš laukų nustojo čirenti; sakoma, kad ir varlėms nuo rugiapjūtės „užauga“ nasrai – jos nebekurkia. Užtat didieji žiogai vakarais čirpia nepavargdami. Ir dar toks laiko požymis, įtvirtintas pasakyme: „Kai tik gandras gubas pamato, tuoj veda vaikus iš lizdo“.

Rugiapjūtės pabaigtuvės rytų Aukštaitijoje buvo vadinamos nuobaigomis, Dzūkijoje – pagynomis. Senovėje darbą užbaigdavo apeigomis. Paskutinę saują rugių palikdavo nenupjautą ir iš jos pindavo „jievarą“ – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku. Lyg sakydami: „Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegu kasmet pasikartoja gyvybės ratas“. O liaudies dainos apie „jievarą“ rodo, kad tai mitinio Pasaulio Medžio įvaizdis. Kartu ir tiltas tarp mūsų ir anapusinio pasaulio, kur ilsisi protėvių vėlės. Rytų Lietuvoje lauke palikdavo kuokštą nenupjautų rugių, tarsi kokią lauko karūną, papuošdavo ją gėlėmis. Vėlesniais laikais įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Talkininkai jį parnešdavo šeimininkams, įpynę tarp varpų ir baltų gėlių – „kad duonelė baltesnė būtų“.

Uždėdavo ant galvos šeimininkui su tokiais vaizdingais palinkėjimais: „Atėjo svetys, vardu rugys. Ir sako: „Kentėjau žiemos laike šaltį, pavasario laike – vandenis, vasaros laike – karščius. Atėjo jaunikaitis, pakirto man kojas ir aš parkritau dirvoje. Pailsėjęs, pagulėjęs atsikėliau, parėjau gaspadinės priėmimo prašyti, nes aš jums duosiu duoną.“ Tada vainiką kabindavo gerojon kerčion; kai kuriose vietovėse per Žolinę jį dar pašventindavo bažnyčioje, o grūdus suberdavo sėklon. Įteikus vainiką, prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą aptaškydavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo. Taigi papročiai mokė tarpusavio paramos, bendruomeniškumo, meilės darbui.

Vasara įdienojo

Jokūbinės ir Oninės – įdienojusios vasaros šventės; vienų darbų pabaiga, o kitų – pradžia. Juk kaime darbas darbą veja: rugius nupjovus, tuoj reiks į kviečius eit, o ir miežiai tuokart pradeda kukti. Po rugiapjūtės kerpama avelių vilna, vadinama rugine arba nuobarine; ji esanti pati geriausia audimui. Nors dienos trukmė nuo saulėgrįžos jau sutrumpėjo visa valanda, tačiau mūsų vasara dar tokia graži… Kaip poeto Vytauto Mačernio sueiliuota:

Kiekvieną rytą mano nubudimas

Gražus kaip pasaka. Ir aš nebegaliu

Žinot, iš kur dangus šviesos tiek imas,

Iš kur tiek saulė aukso spindulių…