Laukių ąžuolas (Skuodo r.) išrinktas Europos metų medžiu. Keturis šimtmečius skaičiuojantis Žemaitijos ąžuolas konkurse sulaukė kiek daugiau nei 6 tūkstančių balsų. Iš maždaug 200 tūkst. balsų Laukių ąžuolas surinko 6 153 taškus, Slovakijos obelis – 4 766 taškus, Lenkijos guoba – 4 720 taškų.

Tai pirmas kartas, kai per 15 konkurso metų laimėjo medis iš Lietuvos.

Šiemet konkursui buvo pasiūlyta 12 įvairių medžių iš Čekijos, Jungtinės Karalystės, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Slovakijos, Vengrijos, Ukrainos ir Lietuvos.

Laukių ąžuolas pernai tapo 2025 metų Lietuvos medžiu. Skuodo rajono turizmo informacijos centras informuoja, kad Skuodo rajone, Rukų kaime, Ąžuolo gatvėje, nuo seno augo galiūnas ąžuolas. Ilgą laiką jis buvo primirštas ir žinomas tik vietos gyventojams. 2025 metų pradžioje aktyvus Rukų bendruomenės narys Aleksandras Metrikis iškėlė idėją sutvarkyti ąžuolo aplinką. Nuo ankstyvo pavasario prasidėjo aplinkos tvarkymo darbai. Jo paraginti ir įkvėpti žmonės rinkosi tvarkyti sklypą aplink ąžuolą. Vežė akmenis, įrengė taką medžio link, sėjo žolę, o patį ąžuolą apjuosė akmenine tvorele. Sodybos šeimininkas Jonas Buivydas, atvėręs ąžuolo erdvę visam kaimui, pasiūlė medžiui suteikti istorinį Laukių ąžuolo vardą. Taip jis buvo vadinamas senais laikais, nes šioje vietoje gyveno Laukių giminės kartų kartos. Pamažu prie ąžuolo atsirado Laukių ąžuolo lenta, aplinką papuošė didingi akmenys, o Gintautas Petrauskas pagamino ąžuolinį suolą. Ąžuolas buvo išmatuotas: apimtis – 5,10 m, lajos plotis – 28,35 m, aukštis – 27 m.

Laukių ąžuolo legenda

Skuodo rajono turizmo informacijos centras taip pristato Laukių ąžuolą:

„Seniai seniai, kai pasaulis dar kvepėjo pirmuoju lietumi, o vėjai kalbėjo medžių kalba, Rukuose gyveno Pranciškus ir Barbora Laukiai. Jie neturėjo rūmų ar turtų – tik darbščias rankas ir meilę žemei. Vieną rytą jie pasodino ąžuolą – medį, kuris turėjo augti stiprus ir saugoti šią žemę.

Iš mažos sėklos, įkritusios giliai į dirvą, ąžuolas pamažu kilo į dangų. Žmonės tikėjo: šis medis kalbės už juos net tada, kai jų pačių nebebus. Taip jis augo kartu su penkiais jų sūnumis – Benediktu, Juozapu, Kazimieru, Mykolu ir Steponu.

Jauniausiasis sūnus Steponas Laukys 1896 m. vedė Moniką Mosteikaitę ir pradėjo statytis namus ant tėvų žemės – šalia ąžuolo. Metai bėgo, o medis vis tvirčiau leido šaknis, jo šakos tiesėsi į dangų tarsi maldai iškeltos rankos.

Laukiams gimė keturi vaikai: Justė, Agnieška, Steponas ir Jonas. Dar būdami maži, jie eidavo prie ąžuolo ne šiaip sau – o pabūti tyloje. Atsisėsdavo, atsiremdavo, patylėdavo. Kaip sakydavo senoliai: „Kai širdis ilgesį neša, tik medis jį supranta.“

Kai Stepono sūnus Jonas 1930 m. vedė Julijoną Kubiliūtę, ąžuolas jau metė platų šešėlį. Julijona gyveno daugiau nei šimtą metų ir mėgo kartoti: „Šis ąžuolas – šimtametis senolis, traukiantis žmones tarsi šviesa drugelius“.  Po mišių žmonės rinkdavosi jo paunksmėje pašokti, padainuoti, pasitarti, švęsti ir mylėti.

Jonas ir Julijona susilaukė vienintelės dukros Joanos. Ji visą gyvenimą praleido ąžuolo ramybėje, klausydamasi lapų šnarėjimo – tarsi protėvių šnabždesių.

Joana ištekėjo už Algirdo Kalendros ir susilaukė keturių vaikų: Algirdo, Vytauto, Birutės ir Rasos. Rasa liko gyventi Laukių gimtinėje. Ji mylėjo šią vietą – kur medžio šaknys siekia giliai, o šakos remiasi į dangų. Tarsi širdis ieškotų šaknų, tarsi dvasia ilgėtųsi lėtesnio laiko, tarsi viduje žinotų: čia tikra, čia namai.

Rasa iškeliavo amžinybėn, palikdama vyrą Joną Buivydą ir du sūnus – Mantą ir Dainių.

Šiandien Rukuose jau auga šeštoji Laukių karta. Su pagarba ir meile ji dėkoja ąžuolui už pavėsį, už tylą, už buvimą kartu. Ir mūsų visų pažadas – mylėti tai, kas lėta, saugoti tai, kas gyva, išgirsti tai, kas nekalba, bet visada yra šalia – kaip medis, kaip žemė, kaip žmogaus širdis.“