Į „Pamario“ redakciją užėjusi šilutiškė Lina V. papasakojo tokią istoriją: kai laidotuvių procesija mirusįjį atlydėjo į Šilutės kapines, jų vartai buvo užrakinti… Teko laukti. Liūdintys ir skausmo prislėgti žmonės nesuprato, kaip galima taip elgtis.

Vakar per pietus Šilutės kapinių vartai buvo užrakinti. Šalia jų stovi eismo ženklas, kad lengviesiems automobiliams į kapines važiuoti draudžiama. Petro Skutulo nuotr.

Buvo taip „Buvo trečiadienis, mes laidojome mamytę. Kai atvykome į Šilutės kapines, radome užrakintus vartus. Yra ir mūsų klaida. Prieš pusantrų metų turėjome laidotuves, mums tuomet davė dvivietę kapavietę, tai buvo vietos čia ir mamytę palaidoti. Kapinių prižiūrėtojas ėjo pro šalį ir matė, kad ten kasa duobę. Tačiau duobkasiams nieko nesakė, kad gal reikia suderinti, pranešti, atsiklausti“, – pasakojo moteris. Jai priminus, kad dėl laidotuvių nuėjus į Šilutės seniūniją, ten pasako, kad reikia kreiptis į kapinių prižiūrėtoją, kuris paskiria ir keturiais kuoliukais pažymi skirtą kapavietę, o jau po to belieka duobkasius palydėti ir parodyti, kur kasti duobę. Moteris sutiko, kad gal ir ne viską žinojo, suprato, padarė, tačiau nuoskaudos susikaupę: „Atlydime velionę karste į kapines, vartai užrakinti, stovime, žvalgomės, laukiame… Vėliau, kai kapinių vartus atrakino, dar moralą išklausėme. Neva jeigu jie būtų kur išvažiavę, kas būtų vartus atrakinę, į kapines įleidę… Juk tie vartai visas dienas būna atrakinti! Tai kaip čia atsitiko? Tyčia užrakino? Jau žmonėms nieko švento nėra… Taip elgtis, kai mes laidojame mamytę! Ir Šilutės Švento Kryžiaus katalikų bažnyčios klebonas dalyvavo… Žinote, jeigu kapinių prižiūrėtojas mums turėjo priekaištų, galėjo juos pasakyti bent jau po laidotuvių ceremonijos. Pagaliau prižiūrėti kapines yra darbas, tai – pareigos, moka atlyginimą, tad kodėl darbo valandomis nebūna darbe?“

Moteris priminė, kad kapavietės tvarkymo darbus anksčiau buvo pirkusi būtent iš kapinių prižiūrėtojo. Ir trinkeles klojęs, ir kitką daręs. O kapavietę paskyrė prieš pirmąsias laidotuves: parodė vietą, paženklino. Joje galima laidoti du asmenis, tad velionei motinai vietos buvo likę. „Dabar tokią kiaulystę padaryti…“ – stebėjosi moteris ir užsiminė girdėjusi, jog kitą dieną po jos mamytės laidotuvių irgi buvo laidotuvės ir vartai taip pat buvę užrakinti.

Vartai būdavo atlapi

Išties vartai į Šilutės kapines per dienas būdavo atrakinti. Tekdavo nusistebėti, kad nemažai žmonių automobiliais atvažiuoja prie pat kapo… Ir ne visi dėl to, kad daug ko atsiveža, kad gal sunku būtų iki kapavietės atsinešti.

Tuščiomis rankomis išlipa iš automobilio ir sustoja prie kapo. Nedrumsti kapų ramybės, rodos, savaime suprantamas reikalavimas. Ten net mažus vaikus paprašo tyliai kalbėti, nešūkauti. Tiesa, yra žmonių, kurie atvažiuoja betonuoti kapavietės apvadų, statyti paminklų, trinkelėmis iškloti takų aplink kapavietę. Tokie paminklų statytojai bei jų darbininkai atvažiuoja krovininiais automobiliais, atsiveža betono maišyklę. Kartais dalį šių darbų daro velionio artimieji. Teko matyti vyrą su vaiku, kurie triūsė karštą dieną. Tad važiavimas automobiliais į kapines kartais suprantamas ir pateisinamas.

Tačiau reiklūs policijos pareigūnai vairuotojus apdalintų baudomis, nes eismo ženklas prie kapinių vartų skelbia, kad lengvuoju automobiliu į kapines važiuoti draudžiama. Ant vartų pakabinta lentelė ir nurodyti du kapinių prižiūrėtojo telefono numeriai, šio darbuotojo namai yra prie pat kapinių.

Komentaras

Šilutės seniūnijos viešojo administravimo specialisto Algirdo Ivanausko pirmiausia pasiteiravome, kas dirba Šilutės kapinių prižiūrėtoju: vyras ar jo žmona? Atsakymas buvo toks: Vincas Kančas yra kapinių prižiūrėtojas, jo žmona Eugenija įdarbinta kapinių valytoja. Abu yra „Šilutės komunalininko“ bendrovės darbuotojai, ten gauna atlyginimus, o bendrovė pateikia su kapinių darbais susijusias sąskaitas Šilutės seniūnijai, kuri ir apmoka jas. Kapinių priežiūros darbų paslaugą seniūnija perka iš šios bendrovės. Beje, seniūnija moka ir už kapinių apšvietimą, tiekiamą vandenį, atliekų išvežimą. Tai dengiama biudžeto lėšomis.

Anot A. Ivanausko, dėl laidotuvių artimieji pirmiausia turi kreiptis į seniūniją, kuri išduoda leidimą, o po to privalu kreiptis į kapinių prižiūrėtoją, kuris paskiria kapavietę, paaiškina reikalavimus, kurių privalu laikytis. Jeigu laidojama jau anksčiau paskirtoje kapavietėje, taip pat būtina suderinti su kapinių prižiūrėtoju: kad žemėmis neužpiltų gretimų kapų, kad viską padarytų tvarkingai. „Didelių konfliktų nėra buvę, skundų negavome, tačiau per laidotuves kartais ir artimieji stokoja kantrybės… Vincas Kančas kapines prižiūri jau gal 25 metus. Jiedu su žmona gyvena šalia kapinių, tai patogu žmonėms užeiti, nereikia toli ieškoti. Duobkasių paslaugą teikia ne tik „Šilutės komunalininko“ bendrovė, yra ir privačiai dirbančių. Artimųjų teisė rinktis, tačiau visais atvejais prieš kasant duobę būtina informuoti kapinių prižiūrėtoją. Jis pildo žurnalą, registruoja laidotuves, paminklų statymą, takelių trinkelėmis klojimo ir visus kitus darbus. Kapinių prižiūrėtojas kontroliuoja visus darbus kapinėse“, – „Pamariui“ telefonu paaiškino A. Ivanauskas ir pažadėjo informuoti „Šilutės komunalininko“ bendrovę dėl aprašomo įvykio.

Dėl užrakintų kapinių vartų A. Ivanauskas pastebėjo štai ką: „Bandėme sutarti, kad vartų neužrakintų. Tačiau vairuotojai nepaiso ženklo, kad į kapines važiuoti draudžiama, važiuoja ir kai veža žemių, gėlių, važiuoja ir todėl, kad nenori paeiti kelių dešimčių metrų pėstute…

Sakėme, kad vartus užrakintų. Gal ir kapus lankantieji turėtų būti supratingi? Pavasarį, prieš Motinos dieną, vasarą, prieš Tėvo dieną, rudenį, prieš Vėlines, kai į kapines artimieji renkasi gausiai, dažnai, kai sodinamos gėlės, keičiama žemė, žinoma, vyresnio amžiaus žmogui patogu automobiliu privažiuoti arti kapo. Mes tai suprantame, tačiau pastebime ir piktnaudžiavimo“.

Stasė SKUTULIENĖ