Nuotrauka daryta 1936 metų spalio 14 d. Maželiuose. Iš Raimundo Juciaus archyvo.

Lapkričio 21-oji – Pasaulinė sveikinimosi diena. Šios dienos proga Etninės kultūros globos taryba priminė senuosius lietuvių sveikinimosi papročius, kurie, be jokios abejonės, mažina žmonių susvetimėjimą ir vienišumo jausmą. 

Daugėja vienišų

Susvetimėjimas ir vienišumas – labai didelės šiuolaikinės visuomenės problemos. Tyrimai rodo vis augantį vienišų žmonių skaičių, dėl vienišumo jausmo vis dažniau kylančius žmonių psichologinius sutrikimus. Kartu galima pastebėti, kad sveikintis su nepažįstamu žmogumi šiuolaikinės Lietuvos miestuose nėra įprasta.

Lietuvių paprotinį elgesį tirianti etnologė Andželika Bylaitė-Žakaitienė teigia, kad Lietuvos kaimuose gyvenantys žmonės iki šiol sveikinasi su kiekvienu sutiktu žmogumi, net jei šis yra atsitiktinis, nepažįstamas praeivis. Pasveikinti kiekvieną sutiktą žmogų – senas, gilias šaknis Lietuvos kultūroje turintis paprotys. Taip kuriantis draugišką nuotaiką ir šiltus tarpusavio santykius, padedantis užmegzti ir palaikyti ryšį su kitu žmogumi.

Remdamiesi XIX-XX a. Lietuvos papročių tyrimais, mokslininkai tvirtina, kad vaikas buvo mokomas sveikintis nuo pat mažumės. To namuose mokė tėvai, vėliau mokykloje – mokytojai. „Anksčiau nepasisveikinti su suaugusiuoju buvo didelis nusikaltimas“, – teigia kai kurie vyresnieji, apgailestaudami, kad dabartiniai vaikai neskuba su jais sveikintis.

Nemėgo nesisveikinančių

Pasitaikydavo, kad vaikas su tuo pačiu žmogumi pasisveikindavo net keletą kartų per dieną. Beje, ir suaugusieji antrąkart per dieną susitikę bent jau nusišypsodavo vienas kitam.

Etnografiniai tyrimai rodo, kad nesisveikinančių Lietuvos kaimo gyventojai nemėgo. Toks žmogus buvo laikomas piktu, keistu, neišprususiu (apibūdindavo jį žodžiais „netašytas“, „surukėlis“, „pasipūtėlis“, „begėdis“). Jei žmogus nepasisveikindavo, iš tokio būdavo pasišaipoma – „nuėjo kaip šuo muilą prarijęs“, arba mestelėjama kandi užuomina: „Ar nematei kiaulės su zvaneliais?“.

Palabinkime ir gatvės šlavėją

Etninės kultūros globos taryba kviečia visus prikelti senuosius papročius Lietuvoje – sveikintis ne tik su draugais, bendradarbiais bei pažįstamais, bet ir su kaimynais (nors juos galbūt pažįstate tik iš matymo), taip pat ir su atsitiktinai sutiktais žmonėmis, jeigu susidūrėte su jais akis į akį lifte, miško takelyje, kaime, miestelyje… Palabinkime gatvės šlavėją, tame pačiame name gyvenantį senolį, kaimynų vaiką, nepažįstamą praeivį… Nuo to visi būsime sveikesni, linksmesni ir laimingesni. Juk sveikinimas turi stebuklingą galią. Ypač mūsiški pasisveikinimai, kuriais linkima labos (geros) dienos bei sveikatos.

Etninės kultūros globos taryba