Kūryba – kaip paukščio giesmė tarp dienos ir nakties, tarp eilių ir prozos
Smagu išgirsti apie knygos sutiktuves. Kasdienį gyvenimą knyga nuspalvina, jam suteikia gyvybės, jausmo ar žinių, atveria vartus į nežinomus pasaulius…
Dalios Žibaitienės dešimtoji knyga „Tarp dienos ir nakties“ yra jos dovana poezijos ir prozos gerbėjams.
Šilutės literatų, knygų gerbėjų, pedagogų bendruomenei nereikia pristatyti knygų autorės Dalios Žibaitienės. Išugdžiusi ne vieną dešimtį jaunųjų literatų, tūkstančiams mokinių įskiepijusi meilę lietuvių kalbai ir literatūrai, paakinusi ne vieną savo auklėjamosios klasės mokinį išraiškingo sceninio žodžio, judesio pedagogė Dalia Žibaitienė ir pati visada kūrė. Jos kūryba žinoma ne vien šilutiškiams.
Dalia Žibaitienė – Žemaitijos rašytojų sąjungos narė. Nors kūrė visą gyvenimą, tačiau laisvai skelbti pradėjo tik Nepriklausomoje Lietuvoje. Eilėraščių rinkinys „Paukštis giesmę kartos“ (1997 m.) buvo ir pirmasis, ir pranašiškas. Kūrybinė versmė liejosi lyg Pamario potvyniai. Per 18 metų skaitytojams pateikta 10 leidinių. Kiekviena knyga yra lyg mažas paukštelis, ant savo sparnų išnešiojantis literatės dienų ir naktų padiktuotas eiles. Dešimtosios knygos kelias nebuvo lengvas. Į D. Žibaitienės gyvenimo poeziją įsibrovusi liga sujaukė planus, bet nepalaužė. Atvirkščiai, knygos leidyba jai buvo tarsi geriausia terapija, padėjusi įveikti prozines knygos leidybos pakopas.
Dešimtoji knyga – ne riba
„Nerašyti negalėsiu“, – atvirauja D. Žibaitienė. Sako, kūrybinės mintys dažniausia ją aplanko naktimis: „Prieš akis tamsoje lyg televizoriaus ekrane bėga eilutės. Negaliu neužrašyti. Keliuosi ir rašau…“
Knygos„Tarp dienos ir nakties“ eilėraščiuose lyg poetų maršai skamba Dalios gyvenimo filosofija. Pirmasis skyrius „Į šviesą ir debesį“ primena jaunystės džiaugsmus, kituose – gyvenimo apmąstymai. Skyriuje „Po jų – tyla“ – eilėraščiai išėjusiems. Vienas – Justinui Marcinkevičiui. Gyvenimas – įvairialypis, įvairiapusis, jame ir skausmas, ir džiaugsmas greta. Kaip tik todėl vienas knygos skyrius skirtas meilei, kurią išgyvenusieji gerai žino, kad ji ne vien džiaugsmas. Sakoma, kad žmogus yra angelas su vienu sparnu. Taip jis gali visą gyvenimą nugyventi, tačiau nuo žemės pakilti gali tik tada kai jį apsikabina kitas žmogus. Dviem sparnais lengviau atsiplėšti nuo žemės.
Knygoje yra devyni skyriai. Atversti vis naują skaitytoją ragina knygos autorės dukters Dainos Vaitiekūnienės fotografijos. Jos tarsi užuominos ne tik vaizdu, bet ir mintimi, jausena organiškai persipina su eilėraščiais. Atrodo, kad ir eilėraščių, ir nuotraukų autorius yra vienas ir tas pats žmogus. Šioje knygoje įdomių ir tikrų istorijų atras ir prozos mėgėjai.
Be abejonės, į knygos sutiktuves suplūs Šilutės bendruomenė, Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje bus pavasariškai šilta, mat šilumą skleis visa aplinka. Knygą apžvelgs ją redagavęs knygos autorės vyras Anatolijus Žibaitis, tekstus skaitys aktorė Alma Rimkevičiūtė, Balio Dvariono specialiai Beatričei Grincevičiūtei parašytą ir jos dainuotą dainą „Žvaigždutė“ angelišku balsu atliks knygos autorės vaikaitė Anika.
„Poetų maršai skamba tik jiems patiems…“ – šmaikštauja knygos autorė. Ir vis dėlto tikisi, kad jautrios sielos skaitytojas jos eilėse atras užkoduotą mintį.
D. Žibaitienės poezija iš naujos knygos „Tarp dienos ir nakties“
APIE ORĄ
Tai pakalbėkim apie orą:
lyja ir lyja,
sninga ir sninga…
Žvilgsniu nudegini – netinka,
išsilaikykim gerą toną
slėpdami
tokį daiktą kaip širdį,
aplink supykę, įširdę,
o jei turėtum gerą toną, –
tai vėl apie orą:
lyja ir lyja,
sninga ir sninga…
2010-02-20
KAIP ATPAŽINTI SAVE?
Kaip pamatyti save?
Akių veidrodžiuose neatpažįstu –
svetima,
kažkur skaityta knyga
dar prieš rytą.
Kiekvieno žvilgsnio kita spalva,
sudėliota mozaika iš daugybės akių,
iš rudens ir pavasarių
sutrupėjusio laiko,–
vėl nebe ta,–
juodai baltas portretas,
kurį atmintis
ant savo vinies siūbuojantį laiko.
Kaip atpažinti save?
2010-02-20
BALANDIS
Lekiu su ryto vėju –
nespėju:
beržai lapus išleido,
ieva pražydo,
ant žalio žemės veido
be šydo
jaunamartėmis stovi
balandžio dienos,
ko laukia, ką išvydo
skambaus Velykų ryto
varpeliai ir purienos,
nutolo, nuskambėjo,
sau ėjo ir nuėjo
ne vienos…
2014-04-25
SŪPUOKLĖS
Į saulę ir debesį,
saulę ir debesį –
sūpuoklėse meilė
supas ir stebisi:
saulę raudoną,
vakarą juodą
mėto lyg kamuolį
skausmą – paguodą.
Griūsi – pagausi
vieną akimirką,
aklas ir kurčias
lėksi į mylimą.
Meilė kvatojasi,
viską tau žada,
aukštai iškilusi
krinta be žado.
2010-04-19
POETŲ MARŠAI
Kankinantys poetų maršai
skamba jiems patiems,
kurti bethovenai
lazda į žemę beldžia ir naršo
pasaulio triukšmo sąvartyne
harmonijos ir sąskambių beieškantys.
Jau nuo Parnaso leidžiasi
pavargusių pulkai,
išbėga daktarai
baltais chalatais
ir šaukia įkandin nuklystančio,
dar jauno:
tik rimų neieškok!
2010-03-05
Poetui Justinui Marcinkevičiui atminti
Prisiglausčiau prie žemės, kurią
žodžių skara
poetas užklojo,
prie paukščio aukštai danguje,
prie laisvę nešančio kojų,
prisiglausčiau prie šalto akmens,
pro kurį šaltinis sruvena –
gyveno čia ir gyvens
tėvai ir protėviai mano:
žodyje ir akmeny
poeto širdim įkalti, –
ar juos dar girdi,
ar meni? –
nešiosiu amžiną kaltę,
jei neišmokiau mylėti
tų žodžių –
kaip duonos įdėsiu į kelią,
amžinas mokiny, saulėtas mano vaikeli!
2011-02-18
ŽAIDŽIA PARTIJĄ
Ant pasaulio šachmatų lentos
žaidžia partiją
nematomas,
nežinomas,
galingas.
Kur pradžia? O gal be pabaigos?
Kažkur paslėptas slaptasis ginklas.
Keičiasi tik šachmatų lenta,
mainos spalvos
vėliavos,
figūros,
karalienės krinta,
bet, deja,
nugalėtojų visai nebūna.
2013-01-04
Laima PUTRIUVIENĖ