Kūčios

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas, – rašo ltvirtove.lt. Kūčių dieną, gruodžio 24 d., jokie sunkūs darbai nedirbami: moterys tvarko namus, šveičia sienas, grindis, stalus, suolus, ruošia maistą, vyrai parūpina pašaro gyvuliams, tvarko kiemą, kūrena pirtį, merginos puošia namus šiaudiniais paukštukais, žvaigždėmis, sodais.

Tik XX a. pradžioje lietuvių namuose paplito kalėdinės eglutės puošimas, paprotys atėjęs iš Vakarų Europos, iš Vokietijos. Kūčių dieną buvo laikomasi sauso pasninko. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Iki vakaro visi stengėsi atiduoti visas skolas.

Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų: negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves; verpti – viesulas stogą nuneš; malti, malkų skaldyti, kulti. Tikėta, kad triukšmingi darbai gali lemti ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Taip pat vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Tą dieną stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus. Kaimynas kaimyno irgi nelankydavo. Ateidavo tik su reikalu. Žmogaus apsilankymas Kūčių dieną sietas ir su geru bičių spiečiumi.

Tradiciniai Kūčių patiekalai: kūčiukai, aguonpienis ir kisielius

Per Kūčias negalima valgyti mėsos, todėl visi patiekalai ruošiami iš augalinės kilmės produktų ir žuvies. Aukštaitijoje dažnai tądien virdavo miežinę košę. Valgydavo grybus, kopūstus, barščius, virtinius. Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę.

Kūčių vakarienę pradėdavo laužydami kalėdaitį, t. y. iš kvietinių miltų bei vandens tyrelės specialioje formoje iškeptą ir bažnyčioje pašventintą paplotėlį. Tai šeimos santarvės, duonos simbolis.

Kūčių vakarienę sudarydavo dvylika patiekalų, kurių visų buvo būtina paragauti, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi.

Žmonės tikėjo, kad Kūčių-Kalėdų naktį gyvuliai kalba žmogaus balsu, kad vidurnaktį vanduo šuliniuose vienam akimirksniui virsta vynu. Ilgiausią metų naktį, kai traukiasi tamsa ir ateina šviesa, žmogus bene aktyviausiai išnaudojo savo ūkio gerovei ar nelaimėms nuspėti: pešdavo šieną iš po staltiesės, traukdavo šiaudą iš tvarto stogo, stebėdavo gamtos reiškinius: žvaigždes, kritulius, vėją.

Kalėdos

Gruodžio 25-26 d. švenčiamos Kalėdos. Tomis dienomis daugelyje pasaulio šalių žmonės mini Jėzaus Kristaus gimimą.

Kalėdos švenčiamos dvi dienas. Seniau švęsdavo ilgiau – 3 ir daugiau dienų. Įprasta Kalėdų vaišes ruošti iš vakaro, kartu su Kūčių vaišėmis, nes manoma, kad per Kalėdas negalima daryti jokių darbų.

Pirmoji Kalėdų diena švenčiama ramiai, namuose. Grįžus iš bažnyčios sėdama prie stalo, sočiai pusryčiaujama. Kaime seniau anksti rytą nuo stalo nuimdavo nuo Kūčių stalo šieną, išnešdavo gyvuliams.

Pirmąją Kalėdų dieną būtina daug ir sočiai valgyti. Sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos ateinančiais metais sąlyga. Kalėdų stalas – gausus vaišių. Valgoma tai, kas lieka nuo Kūčių stalo, taip pat sūrio, medaus, obuolių, riešutų, namuose kepto pyrago. Būtinas Kalėdų valgis – kiauliena. Patiekdavo virtą kiaulės galvą, šaltienos, kumpio, dešros, netgi keptą paršelį. Žemaitijoje virdavo šiupinį su kiaulės uodega. Mėgstamas Kalėdų valgis – troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis. Gerdavo alų, naminę girą.

Antroji Kalėdų diena – svečiavimosi ir jaunimo diena: įprasta išeiti iš namų, aplankyti kaimynus, gimines. Seniau po kaimus vaikščiodavo vadinamieji „kalėdotojai“ – jaunimo grupės, kurios aplankydavo visas kaimo sodybas, linkėdavo gero derliaus, sveikindavo šeimininkus, giedodavo kalėdines giesmes, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas reiškė naikinimą to, kas jau sena, ir naujo gimimą. Už linkėjimus jiems atsilygindavo vaišėmis, dovanomis.

Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi to laikotarpio vakarai vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų – per daug šventa. Eglutė namuose stovėdavo irgi iki Trijų Karalių.

Kalėdos kaip ir Kūčios turi magišką prasmę, jos gali nulemti ateinančių metų laimę, derlių, šeimyninę gerovę. Per Kalėdas taip pat spėdavo ateinančių metų orą: jei Kalėdos baltos – tai Velykos žalios, jei be sniego – tai per Velykas tikrai snigs. Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta – visi metai bus geri. Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla – vasara bus lietinga, galima tikėtis stiprių perkūnijų.

Šaltiniai: Alkas, LTvirtove.lt