Pempės diena (taip pat Knyvės diena, Pempinės) – gilias tradicijas lietuvių kultūroje turinti pavasario šventė, vykstanti kovo 19-ąją, per Juozapines, kuomet parskrenda pempės. Atėjus krikščionybei, su šia švente sutapatintos šv. Juozapo varduvės.

Pempė laikoma atbundančios gamtos, atšilimo pranašu. Ši diena – gėlių, merginų ir moterų šventė. Pempinės – kitados gražiai švęstos Merginų dienos aidai. Sakoma, kad iki Pempinių reikia prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias.

o to moterys pradeda darželiuose sėti gėles, daržoves daigams. Per Juozapines priartėja pavasario lygiadienis, todėl priimta nuo Juozapinių jau rengtis pavasario darbams.

Mėgsta žmonės pempę dėl jos budrumo. Vasaros naktigonėse, jei paryčiais prie arklių sėlina vilkas ar arkliavagis, pempės tuoj perspėja, – pradeda skardžiai rėkauti. Jos – vieningos ir narsios. Antai varną ar lingę, besitaikančią prie lizduose sudėtų kiaušinių, puola visu būriu.

Tautosakoje apie pempę sukurta lietuvių liaudies dainų, patarlių, pasakojimų bei kitų užkalbėjimų, susijusių su šiuo grakščiu paukščiu. Patarlė sako, kad nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.

Pempės dieną spėdavo apie laukiamus metus: jeigu tądien oras geras, metai bus palankūs karvėms ir jaučiams. Gal nuo paukščių nusižiūrėta, kad per gavėnią buvo daroma išimtis, leidžiant jauniesiems tuoktis (Juozapas buvo Marijos sužadėtinis), tik negalima kelti vestuvių.

Esama įvairių prietarų. Jei pempės žemai skraido, bus lietaus. Jei pempė laksto klykdama apie namus, tie namai sudegs arba juose kas nors mirs. Jei pempės kiaušinį atneša į namus, tie namai sudegs. Jei Pempės dieną pasitaiko giedra, bus pieningi metai.

Parengta iš „Vikipedijos“