Dukart gimęs
Lietuvoje gyvenantis Vokietijos pilietis Eduard‘as Reichert‘as jaučiasi dukart užgimęs. Pirmą kartą dienos šviesą išvydo 1945 metais Kaselio mieste (Vokietija). Antru gimimu laiko stebuklingą išlikimą po 2004 m. tragiškos avarijos greta Juknaičių. Tąkart iš Vokietijos į Šilutę vertėjauti važiavęs Eduardas ir du jo vaikai kaktomuša susidūrė su autobusu. Avarijoje žuvo automobilį vairavusi devyniolikmetė Eduardo dukra ir jo augintinis sūnus. Labai sužalotas, bet gyvas išliko tik Eduardas. Raudonojo kryžiaus lėktuvu jis buvo nuskraidintas į Vokietiją:„Mane iš pagrindų prikėlė. Buvau visiškai sumaitotas…“
Varpas turi skambėti
Toji avarija pakeitė visą žmogaus gyvenimą. Per stebuklą išlikęs gyvas jis atsidavė Dievo ir žmonių tarnystei. E. Reichert pavardė „Pamario“ laikraščio puslapiuose buvo minima ir vėliau. Tada, kai Balčių kaimo bendruomenė ėmėsi renovuoti seną apleistą mokyklą ir kurtis joje, sulaukė svarios E. Reicherto pagalbos.
Rūpesčio genamas Eduardas ir vėl pravėrė „Pamario“ redakcijos duris. Mat, Lietuvoje gyvenančiam garbaus amžiaus Vokietijos piliečiui rūpi Kintų evangelikų liuteronų parapijos reikalai. Turintis architekto, inžinieriaus ir statybininko darbo įgūdžių jis padėjo mažojoje Kintų bažnyčioje renovuoti grindis. Pritarė kunigo Mindaugo Žilinskio idėjoms prie bažnyčios nykusiame ūkiniame pastate įkurti bendruomenės namus.
Kintų liuteronų parapija pateikė asociacijai „Lamatos žemė“ projektą ir gavo finansavimą – bendruomenės namai renovuoti, juose vyksta gyvenimas. E. Reichertas pasirūpino, kad bažnyčioje skambėtų vargonai. Juos parvežė iš vieno Vokietijos miesto. Vargonai tarnauja per pamaldas, jais groja ir Šilutės meno mokyklos Kintų muzikos skyrių lankantys moksleiviai. Tačiau problemų dar yra. Buvo numatyta atstatyti varpinę. Varpas jau yra, tik trūksta varpinės. Varpą kintiškiams padovanojo Vokietijos Mönchengladbach‘o evangelikų bendruomenė.
E. Reichertas pasakoja varpo istoriją: „Varpas yra vienas iš buvusių trijų, po karo Mönchengladbacho evangelikų bendruomenėje išlikusių varpų. Parapija atstatė varpinę ir į ją įkėlė naujus varpus, o senąjį perkėlė į muziejų“. Kai E. Reichertas sužinojo, kad varpui pritrūko vietos muziejuje pasiūlė jį padovanoti Kintų bažnyčiai. Gavęs Mönchengladbacho bažnytinės bendruomenės pritarimą Eduardas pats pasirūpino varpą iškelti ir atgabenti į Lietuvą. Atvežtas į Kintus varpas buvo iškilmingai pašventintas.
Metai bėga, o varpo dūžiai vis dar nekviečia kintiškių į pamaldas. Vis dar nėra galimybių atstatyti prieš karą buvusios varpinės. Geradaris Eduardas neslepia, kad jam darosi nesmagu prieš Mönchengladbacho evangelikų bendruomenę, kuri retkarčiais pasidomi varpo likimu, laukia kvietimo atvykti, kai varpas jau skambės.
„Jaučiuosi lyg būčiau melagis…“ – sakė Eduardas Reichertas.
Eduardo mama Ana
Nesėkmingai ištekėjusi Lietuvoje, Eduardo motina gyveno kaime tarp Sartininkų ir Natkiškių. Jos vyras stiklelį kilnodavo dažniau negu darbą dirbdavo, kol, galiausiai paliko moterį su dviem vaikais. Ana su mažyliais išvyko į Vokietiją 1939-aisiais, tikėdamasi ten pradėti gyvenimą iš naujo.
Vokietijoje susipažino su našliu, 5 vaikų tėvu, kuris, beje, taip pat buvo lietuvaitis iš Vainuto apylinkių. „Mama prisiėmė atsakomybę auginti jo vaikus. Susilaukė ir bendrų vaikų, vienas iš jų buvau aš. Visi 10 vaikų, išskyrus vieną keistuolį, tarpusavyje sutardavome. Ne visi išlikome. Aš gyvenu Balčiuose (Tauragės r.), Jonas – Kretingoje, Pranas – Novosibirske. Dar yra Onutė, Augustas.
Sugrįžo į Lietuvą – ištrėmė
Tėvai su vaikais sugrįžo į Lietuvą 1948–aisiais. Sugrįžo žiemą, patikėję kažkokiais pažadais. Vokietijoje dirbęs geležinkelininku tėvas tikėjosi ir čia gauti darbo. Pažadams neišsipildžius, tėvas bandė ieškoti teisybės. Išėjo ir negrįžo – įkalino. Vyresnieji vaikai išsislapstė, o mama su keturiais mažesniais vaikais buvo ištremta. Išvežė iš Pagėgių geležinkelio stoties.
„Iš tremties nieko nepamenu, o mama apie skaudžią praeitį niekada nekalbėjo. Iš Sibiro grįžom 1952–aisiais, Novosibirkse liko tik Pranas, ten sukūręs šeimą. Grįžę apsigyvenome Sausgalviuose. Mama nuolatos laukė, kada, turėdama Vokietijos pilietybę, galės išvažiuoti. Nors nebuvo lankiusi mokyklos, nemokėjo rašyti, tačiau nusimanančių žmonių padedama ne kartą buvo pateikusi prašymą išvykti į Vokietiją. Po karo labai trūko darbo jėgos, visus vertė dirbti. Mama ganė veršius, mes, vaikai, padėdajom. Kai iš kariuomenės grįžo Augustas – sutrikęs ir paliegęs – mama darė viską, kad tik į sovietinę kariuomenę nepaimtų jos septyniolikamečio Emilio.
1958 metais gavusi leidimą, į kelionę susiruošė per savaitę…“
Gyvenimas Vokietijoje
„Vokietijoje susitikome tėvą. Vaikai praaugo, išsiblaškė kas kur. Aš vienas likau prie namų. Tėvai gyveno laimingai, kol 1975 metais mirė tėvas, sulaukęs 89 metų. Tiek pat sulaukusi 1992 metais mirė mama“, – pasakojo Eduardas.
Gausioje šeimoje užaugęs pašnekovas ir pats sukūręs šeimą augino 5 savus ir vieną svetimą vaikus. Tačiau jo šeima prieš kelis dešimtmečius iširo. Kas nutiko? Eduardas sako, kad nieko, matyt, taip turėjo būti. Žmona išvažiavo atostogauti ir po atostogų viskas pasikeitė…
Dabar augina avis
Eduardas visada buvęs savarankiškas. Studijavo, užsiėmė verslu. Ir dabar Lietuvoje nusipirkęs vienkiemį augina apie 60 juodgalvių mėsinių avių. Sako, kad gyvendamas kaime išsiverčia be didžiųjų prekybos centrų – visko užsiaugina pats. O jei ko pritrūksta, aplinkui esą malonūs kaimynai, iš jų nusiperka pieno ar kokių trūkstamų produktų.
Eduardas prisipažįsta esąs užvaldytas viruso. Jį „pasigavo“ būdamas nepilnametis. Nuo 1962 metų su Raudonojo Kryžiaus draugijos misija važiuoja į Afriką. Sako buvęs išvykęs apie 40 kartų. Afrikoje jis talkino medikams, dirbantiems Raudonojo kryžiaus ligoninėje-palapinėje. Į tokią ligoninę nusidriekia kilometrinės eilės ligonių.
Pirmą kartą tokį vaizdą Eduardas išvydo dar būdamas nepilnametis. Atvykęs su Raudonojo kryžiaus komanda dirbo ligoninėje. Motociklu, ant kurio pritaisytas gultas, apvažiuodavo eilę ir iš jos atrinkdavo tokius, kurie gal jau gyvi pagalbos ir nebesulauktų. Juos paguldęs ant gulto motociklu veždavo į palapinę-ligoninę. Atvežtąjį nuprausdavo, nuplaudavo kojas, padarydavo kojų pėdų masažą. Paliegėliai netrukus tapdavo žvalesni.
Eduardo atmintyje sukaupta daugybė įsimintinų istorijų.

Laima PUTRIUVIENĖ