Iki 1978-ųjų Joną Čimkų su Pamariu siejo nebent tai, kad gyveno Raudonėje, netoli Nemuno, kuris savo vandenis per visą Lietuvą plukdo į Kuršių marias. Bet kai čia atvyko – ilgam užsiliko. Ir niekur keltis nebežada.

Ilgus metus Jonas Čimkus darbavosi uždarojoje akcinėje bendrovėje „Stamela“, prieš tai buvo meistru, darbų vykdytoju įvairiai vadintose melioracijos įstaigose. Dėl suprastėjusios sveikatos šią gegužę J. Čimkus pabaigė darbų vadovo karjerą „Stameloje“.
UAB „Stamela“ įkūrėjas ir savininkas Stanislovas Liepis labai palankiai ir pagarbiai kalba apie ilgametį bendrovės darbuotoją: „Nuostabus, supratingas ir atsakingas žmogus. Labai visuomeniškas, o apie sportą mus visus apšviesdavo. Labai išmanantis savo darbą specialistas. Ne vienam patardavo ir pakonsultuodavo. Linkime jam kuo geriausios sveikatos ir gražių šauniu darbu pelnyto poilsio akimirkų!“

„Pamario“ Skaitytojų dėmesiui pateikiame interviu su Jonu ČIMKUMI.

– Ar esate šilutiškis iš prigimties?
– Ne, aš iš Raudonės, ten, kur pilis stovi…

– Gal prisiminkime, kaip atsiradote mūsų krašte ir kada tai buvo?
– 1978 metais. Mano žmona Salomėja yra kilusi iš šio karšto, Raudonėje dirbo kultūros darbuotoja. Uošvis sumanė Naujakuriuose nusipirkti namą, girdi, kad pinigai nedingtų… Tas namas nebuvo užbaigtas. Taigi, norom nenorom teko čia atsikelti.

– Tada ir pradėjote dirbti melioracijoje?
– Taip. Pradėjau dirbti meistru vadinamajame BAM-e – įrenginėjome didžiuosius Kintų tvenkinius. Tada jie priklausė Kintų žuvininkystės ūkiui, kuriam vadovavo Alfonsas Pekarskas. Pamenu, statybos aikštelei vadovavo Neniškis, o Raudys buvo darbų vykdytojas. Objektas buvo grandiozinis, gruntą vežiojo gausybė sunkvežimių… Žodžiu, tikra BAM-o statyba.

Ten dirbau gal dvejus–trejus metus, vėliau paskyrė vadovauti tam objektui. Iš viso tuos tvenkinius įrenginėjome gal kokius devynerius metus. Kai ten užbaigėme, gavau įrenginėti kitus tvenkinius – Rusnėje. Aikštelės vadovas buvo Stanislovas Liepis. Ten išdirbau gal trejus metus. Gaila, kad tuos tvenkinius privatizavo – tikra nelaimė. Įsigijus pirmiesiems savininkams, viskas buvo išdraskyta, neliko nei siurblių, nei kitos tvenkiniams egzistuoti reikalingos įrangos. Vėliau krūmais užžėlė. Lyg valstybė iš ano savininko tvenkinius atėmė, paskyrė administratorių… Girdėjau, kad pernai Rusnės tvenkinius nupirko kiti žmonės. Gal atgaivins, gal jau tvarko? Reikės kada nuvažiuoti pažiūrėti, juk ten daug esu dirbęs. Viską buvome pastatę, įrengę, sutvarkę. Į tvenkinius siurbliais turėjo būti iš Nemuno pumpuojamas vanduo. Siurblių nelikus, tik per potvynius juos upės vanduo bepapildo. Išmanau visa tai, esu hidrotechnikas pagal specialybę.

Darbų vadovo pareigų „Stameloje“ teko atsisakyti, kai šią žiemą sušlubavo sveikata. Dėkui Klaipėdos gydytojams, kurie pagelbėjo, dar teko stiprinti sveikatą reabilitacijos ligoninėje.

– Tai hidrotechnikos darbų šiame krašte tikriausiai teko gana daug nuveikti?
– Daug jų būta, bet pagrindiniai – Kintų tvenkiniuose. Pamenu, kiek ten technikos būdavo. Iš Liepojos, iš Kaliningrado po keliolika kamazų… Lauždavo įšalą ir veždavo tvenkinių pylimams gruntą visą žiemą. Mat ten durpynai, daug reikėjo pylimams molio suvežti, o kol nepašalę, neįvažiuosi. Ten šimtai tūkstančių tonų grunto pervežta.

– „Pamarys“ ne kartą yra rašęs, kad esate nemažai pergalių laimėjęs stalo teniso varžybose. Ar turėdamas laiko ir dabar pažaidžiate?
– Tuometinėje Melioracijos valdyboje buvo viršininko pavaduotojas Stasys Montrimas, atsakingas už sportą. Tad treniruodavomės, važiuodavome į varžybas. Turėjome gerų sportininkų, garsių visoje Lietuvoje. Vėliau dar važiuodavome į veteranų varžybas, vienais metais tapau veteranų stalo teniso Lietuvos čempionu, tris kartus laimėjau 2-3 vietas. Pernai varžėmės su bendraamžiais latviais, estais, užėmiau antrąją vietą.
Ir šiais laikais vaikai domisi ir lanko stalo teniso treniruotes. Jonas Piekautas turi tokią grupę, dar Sporto mokykloje vyksta treniruotės.

– Papasakokite apie savo šeimą.
– Turiu dvi dukras. Žinoma, jos ne melioratorės… Virginija dirba mokytoja Panevėžyje, Lina – Prienuose, šiuo metu augina vaiką. Žmona Salomėja dirbo „Nykštuko“ vaikų darželyje, kur dabar senelių namai, muzikos mokytoja. Tebegyvename ten pat, Naujakuriuose, tame pat name, kurį uošviams padėjau užbaigti, šį tą pakeičiau, sklypą išplėtėme iki 12 arų. Dar ūkinį pastačiau.

Abu mano broliai ir tėvas buvo melioratoriai. Tėvas klodavo prie daugiakaušio vamzdelius. Tokius darbininkus pravardžiuodavo „zimagorais“. Tėvukas žiemą kūrendavo mokykloje krosnis, o vasarą dirbdavo melioracijoje. Aną melioraciją daug kas prisimena. Iš vienkiemių žmones suvarė į kaimus, gyvenvietes. Izoliacinių medžiagų tada jokių nebuvo, tad smėlio dirvose trasų vamzdelius greitai užnešdavo smėliu. Kai kur, kur molio trūkdavo, vyrai veždavo samanas ir dėdavo virš vamzdelių. Dabar reikia tik pinigų, o padaryti viską galima. Tik kad tų pinigų vis neranda tiek, kiek reikėtų. Anų laikų melioracijos sistemos sutrūnijo – savo jau atitarnavo…

Nuo šio pavasario gegužės nebedirbu. Sodyboje užtenka darbų. Kai kuriuos vis atidėliojau tam laikui, kai išeisiu į pensiją.

Žinote, gyvenime viskas labai keičiasi. Anksčiau naktį pabusdavau ir nebegalėdavau užmigti – apie darbą galvodavau, o dabar nebeskubu anksti keltis. Tuomet buvo rūpesčių, dabar jų neliko. Dar stalo tenisas laiko atimdavo. Po insulto nukentėjo kairioji ranka, o aš ja laikau raketę… Tai dabar tik pramogai kamuoliuką pabarškinu. Dar gal tris kartus per savaitę nueinu į sporto salę Traksėdžių mokykloje. Ten stalo tenisininkai buriasi daug metų. Varžybos būna tai Šilutėje, salėje Gluosnių gatvėje. Jei varžybos su mažai dalyvių, užtenka vietos ir Traksėdžiuose. Girdėjau, kad ten bus įkurdinta Rusnės specialioji mokykla, remontą darys. Neaišku, ar beliks vietos stalo tenisininkams.

Ir žvejyba Pamario krašte nesudomino. Vaikystėje kartais prie Nemuno nueidavau. Tiesa, mokyklos laikais buvau surinkęs krūvelę senovinių pinigų. Bet atvykęs vienas kaunietis, kai namuose vienas brolis tebuvo, juos išviliojo ir kolekcijos nebeliko…

– Kaip atrodė Šilutė, kai atvykote čia gyventi?
– Viskas kitaip buvo. Antai iš stoties kai eidavau Dariaus ir Girėno gatve, kur dabar baldų fabrikas, aplinkui žmonių dažai tebuvo… Dabar čia laisvų plotų mažai belikę. Šilutė keitėsi ir keičiasi tik į gera… Gražus miestas tapo.

Kalbėjosi Petras Skutulas, autoriaus nuotr.