Lauras BIELINIS, VDU profesorius

„Darbiečiai“ turi naują jiems atstovaujantį lyderį – Valentiną Mazuronį. Jis moka sklandžiai ir gana įtaigiai kalbėti, sugeba diskutuoti su oponentais ir nėra aikštingas. Taigi mes regime žmogų, kuris gali rimtai dalyvauti politinėse kovose ir kritikuoti visas valdžias, net tas, kur jo partija yra koalicijos partnerė. Bet visuomet kyla klausimas, kodėl ir kaip partiniai žmonės išsirenka lyderį? Ar giliai ir racionaliai yra diskutuojama? Ar daug alternatyvių kandidatų iškeliama partijos lyderio rinkimams? Ar atsakingai rinkėjai žvelgia į tuos, kuriems patikima valdžia? Ir kodėl išrinko žmogų, kuris dar visai neseniai buvo kitos partijos viršuje – pavadavo R. Paksą? Ir paskutinis klausimas – ar mes, kaip demokratinė visuomenė, esame pasirengę rimtiems ir atsakingiems rinkimams?

Bene pirmasis kriterijus, kuris leidžia įvertinti visuomenės pasirengimą demokratijai, yra politinių lyderių vertinimai. Ir čia yra pirmoji abejonė mūsų gebėjimais būti atsakingais rinkėjais. „Darbiečiai“ išsirinko tą, kurį, matyt, nurodė realusis partinis autoritetas V. Uspaskichas. Na, nemanau, kad reikia kalbėti apie sukčiavimus ir melą. Partiniai žmonės, rinkę savo lyderį, darė tai nuoširdžiai. Tiesiog jų refleksai, elgesio inercijos galbūt nėra tikri ir, matyt, nevisiškai savarankiški. Kiekvienas vertinantis ir renkantis Lietuvos valdžią ir politikus pirmiausia susiduria ne su apgaule, o su saviapgaule. Dažnai mes pasirenkame lyderį pagal netikrus kriterijus, kurie tėra mūsų iliuzinis įsivaizdavimas apie lyderį, bet ne realios lyderio savybės. Būtų jos realios, būtų realus, aukštas to lyderio reitingas visuomenėje. Todėl kai „darbiečiai“ išsirinko V. Mazuronį partijos vadu, tapo aišku, kad jiems nereikia partijos vidaus politikos situacijos supratimo ir nesinori reikšti asmeninio politinio aktyvumo, pakanka žinoti, kad tas, kuris jais „rūpinasi“, parinko vadą, kuris už juos dirbs, t. y. atstovaus partijai ir rodys viešą aktyvumą.

Pasakysite, kad viskas ne taip, kad vyko diskusijos, buvo daug abejonių ir svarstymų, jau nekalbant apie įvairiausius gandus žiniasklaidoje. Bet visa tai pateisinama ir telpa į mano išsakytą logiką, nes šiandien visa tokio lygmens politika suvedama į inercinį veiksmą – renkame bet ką, domimės tik tuo, kas paviršiuje, ir ginčijamės tik dėl to, kas tėra atskiros ir neesminės detalės, taip ir nesuprasdami savo balso reikšmės. Po rinkimų vėl liekame nepatenkinti kitais – valdžia ir politikais, bet jie tėra mūsų negebėjimo būti politiškiems atspindys.