50-ies metų neturintis vyras keliolika metų legaliai dirbo užsienyje dirbo. Jį ištiko ne vienas insultas, tad dabar yra sunkus ligonis ant patalo. Norėtų jį parsigabenti į Lietuvą, tačiau kelionė galima nebent lėktuvu ar greitosios medicinos pagalbos automobiliu – tai galėtų kainuoti dešimtis tūkstančių. Tiek pinigų artimieji neturi. Kas galėtų padėti?

Savivaldybė – ne
Šilutės r. savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Virginija Paulauskienė paaiškino, kad jų skyrius nėra gavęs nė vieno prašymo pargabenti iš užsienio ten dirbusius, gyvenusius ir ten susirgusius asmenis į Lietuvą. Tokios paramos Savivaldybė ir neteikia. Pagal nustatytą tvarką skiriama lėšų tik užsienyje mirusiųjų palaikams į Lietuvą pargabenti.
Savivaldybės taryba pernai yra priėmusi tris, šiais metais – 6 tokius sprendimus. Tokia parama Vyriausybės nutarimu įteisinta nuo 2003 m., anksčiau to nebuvo. Už palaikų parvežimą sumoka artimieji, kuriais laikomi tėvai, seneliai, vyras ar žmona, sesuo ar brolis. Savivaldybei pateikus palaikų pargabenimo paslaugos sąskaitą, mirties liudijimą, giminystės liudijimą, duomenis apie išmokos prašančiojo šeimos pajamas (vienam šeimos nariui negali viršyti vidutiniškai 102 eurų per mėnesį), gali būti skiriama iki 2052 eurų. Jeigu palaikų pargabenimo kaštai mažesni už šią sumą, išmokama mažiau.
Ligonį iš užsienio pargabenus bent iki Lietuvos sienos, galbūt situacija keistųsi – Lietuvoje jau galima kreiptis pagalbos ir į greitosios medicinos pagalbos tarnybas, galbūt tvarkytis ir kitaip. Tačiau viena aišku, jeigu ligoniui kelionės metu būtina medikų globa ir pagalba, bet koks transportavimo būdas ar priemonė netiktų. Vis dėlto atgabenti tokį ligonį, tarkime, iš Airijos iki Lietuvos sienos – artimųjų rūpestis.
Galbūt ir užsienio valstybėje ten dirbusį ir mokesčius mokėjusį asmenį nemokamai atgabentų iki Lietuvos sienos?
Nuomonės ir pasiūlymai
Dvidešimtmetis Martynas mano, kad tai – nelaimė, bėda, skausmas ir labai suprantamas artimųjų noras ligotą žmogų parsivežti į Lietuvą ir slaugyti, o gal to nori ir pats ligonis. Tačiau į užsienį emigravusieji lietuviai vargu ar žino, kas jų ten laukia. Darbas, geras uždarbis. Taip. O mirtis, liga, net neįgalumas?.. Jeigu asmuo ten moka mokesčius, ta valstybė ir turi jį gydyti, teikti kitas paslaugas. Jeigu tas asmuo moka sveikatos draudimo įmokas Lietuvoje, juo rūpinsis ir čia. Gal kokie turtingi verslininkai jiems padėtų?
Moteris, nemažai metų serganti onkologine liga, situacijos nekomentavo, tačiau trumpai papasakojo savąją istoriją. Pasijuto blogai, medikų išvada buvo baisi – onkologinė liga. Vyko pas gydytoją į Vilnių. Užsiregistravusi laukė beveik mėnesį. Nuvyko kaip paskirta, gydytojo nebuvo – išvykęs. Vėl registravosi iš naujo, vėl nuvyko paskirtu laiku – gydytojas apžiūrėjo, paskyrė tyrimus ir atvykimo laiką. Nuvyko, išgirdo – operuos. Vyko operuotis. Po operacijos – „devyni pragaro ratai“, kai bandoma „užmušti“ vėžį…
Sugrįžo į namus. „Jeigu ne vyras, kantriai vežiojęs į Vilnių ir namo, jeigu ne jo gerumas ir pagalba… Aš tūkstančius kartų šaukiausi Dievo, kad paimtų mane. Nesugebu papasakoti visko, ką teko iškęsti, neturiu žodžių…“ – kalbėjo telefonu moteris, jau kurį laiką besijaučianti gerai, telefonu bet kada galinti pasitarti su savo gydytoju Vilniuje.
„Aš visą gyvenimą iki ligos dirbau, mokėjau valstybei mokesčius, tačiau kai susirgau, susidūriau su biurokratizmu ir pasijutau niekas visiems, išskyrus savo vyrą ir artimuosius. Už ką važinėti pas gydytojus, pirkti vaistus ir visa kita – tai buvo tik mano šeimos reikalas“, – pasakojo moteris, anot kurios, onkologinius ligonius Lietuvoje visi tiesiog „nurašo“.
Pinigų labdarai negailintis verslininkas atsiduso: „Mes tik remiame, remiame… O darbininkų, kurie nesiektų butelio, nerandame. Visi gerieji ir net vidutiniokai – jau užsienyje. Iš bedarbių jokios naudos, tik rūpesčiai“. Esą gal ir ne vietoje, tačiau norįs priminti, kad visus pinigus į valstybės biudžetą uždirba didelės, vidutinės bei mažos bendrovės ir įmonės, kiekvienas verslininkas. Ir iš to algas gauna visos valdžios, išlaikomas švietimas, kultūra, teikiama socialinė parama, finansuojamas sportas ir kiti, kurie gyvena iš valstybės biudžeto. Medicinos įstaigos irgi gyvena iš sveikatos draudimo įmokų, kurias sukaupia Ligonių kasa, o moka beveik kiekvienas gyventojas. Verslininkas teigė galįs pašiurpinti bet ką, jeigu suminėtų, kiek mokesčių valstybei sumoka.
„Dešimtys tūkstančių litų ligoniui iš užsienio pargabenti – tai didelė suma bet kuriam Šilutės rajono verslui. Supraskite mane teisingai – didelė“, – atsisveikino verslininkas.
Per 40 metų amžiaus vyras buvo kategoriškas: „Kiekvienas žmogus neturi gyventi tik šia diena. Pamenate, sakydavome gana dažnai apie „litą juodai dienai“. Tai ir užsienyje dirbant, kai uždirbama kelis kartus daugiau negu Lietuvoje, reikėtų būti pasiruošus „juodai dienai“. Kartais net keista, kai žmonės visokias savo išlaidas prašo padengti valdžios, verslininkų. Nežinau visų šios istorijos detalių, gal todėl mano nuomonė jums atrodys pikta“.
Ilgametė medicinos darbuotoja priminė tai, kas akivaizdu: užsienyje dirbantys žmonės sugrįžę trumpam į Lietuvą čia gydosi dantis, kreipiasi pagalbos į gydytojus, darosi tyrimus, gulasi į ligoninę operuotis… „Kodėl čia, kai tame užsienyje toks rojus, tokie dideli atlyginimai?“ – retoriškai klausė moteris.
Moteris, sulaukusi trumpam iš Airijos parvykusios giminaitės, kuri užsienyje gyvena jau 8 metus, papasakojo: „Mano giminaitė Airijoje augina du vaikus, dirba jos vyras. Kai prieš dvejus metus Lietuvoje susirgo jos motina, liga progresavo, ji mamą išsivežė į Airiją. Motina yra Lietuvos pilietė. Airijoje giminaitė gauna išmoką už motinos slaugą, sulaukė siūlymo per atostogas, porai savaičių išvykstant į Lietuvą, motiną palikti slaugos ligoninėje, nors ligonė motina Airijoje nėra nei dirbusi, nei jokių mokesčių mokėjusi. Už ligonės buvimą slaugos ligoninėje mokėti nereikia, ji taip pat nemokamai gauna vaistų, slaugos priemonių“.

Stasė SKUTULIENĖ