Vieną vasario penktadienį Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje įvyko popietė „Poezija, skambanti fotografijos mene. Gamtos perlai“, kurioje dalyvavo kuriantys šilutiškiai: Birutė Morkevičienė, Valerijus Volkovas, Adas Nausėda ir Eugenijus Šuldiakovas. Pastarasis popietę pradėjo mintimi, kad iš prigimties visi žmonės yra kūrėjai, meno galia veržiasi iš širdies, tik reikia jos neužgožti, nenustumti į gilumas…

Besidomintieji kūrybiniais ieškojimais liko patenkinti.
Petro Skutulo nuotr.

Buvusi ilgametė Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktorė, lietuvių kalbos mokytoja, redaktorė ir poetė Birutė Morkevičienė pripažino, kad eiliuoti pradėjo gyvendama Kintuose, kur mokėsi ir baigė vidurinę mokyklą, kūrybos neapleido ir studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute. Atradusi šį pomėgį suprato, kad tiesiog negali nerašyti. Dalis eilėraščių sugulė į 2010 m. pasirodžiusį leidinį „Žodis gėlei“, iliustruotą jos pačios fotografijomis.
Fotografija – dar viena B. Morkevičienės aistra. Renginio metu susirinkusieji galėjo pasiklausyti jos eilių, kurios kartu su fone besimainančiais autorės užfiksuotais gamtos vaizdais sudarė darnią visumą. Patirti išgyvenimai, laiko tėkmė, gamtos ir žmogaus sąsajos, šeima, namai – tokios temos vyrauja žemiškai jautrioje B. Morkevičienės kūryboje.
Popietę praskaidrino muzikantas Valerijus Volkovas, pritardamas sau gitara, padainavęs keletą dainų sodriu, gerai valdomu balsu. Svečias pasakojo esąs kilęs nuo Švėkšnos, gitarą pamėgo dar mokyklos laikais. Jis pats nekuria dainų tekstų, tik traukia artimas širdžiai kitų kūrėjų dainas.

Adas Nausėda uždainavo sutikęs savo mūzą.

Eugenijus Šuldiakovas (dešinėje) pakvietė padainuoti Valerijų Volkovą.

Smalsus ir kūrybingas žmogus nepabūgsta išbandyti save daugelyje sričių, kol atranda mieliausias, bet ir tada nenustygsta vietoje, nepaliauja ieškoti, tobulėti. Veiklų įvairove išsiskiria Eugenijus Šuldiakovas – dailininkas, meno terapijos žinovas, besidomintis Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra, dirbantis ugdomąjį darbą su vaikais ir suaugusiais, vedantis saviugdos kursus, skaitantis paskaitas, rašantis eiles. Su renginio dalyviais jis pasidalijo keliais savo eilėraščiais, kuriuose jučiamas lyrinio subjekto ir autoriaus pasaulėžiūros tapatumas. Jie – apie dvasios stiprybę, laisvės troškimą, sielos spindesį, matymą širdimi.
Anot šilutiškio verslininko, bardo Ado Nausėdos, širdis užsimano dainuoti, kai… sutinki savo mūzą. Tada imi kurti. Taip ir jam nutikę prieš aštuonerius metus. Šiandien jo kūryba žinoma ne tik Pamario krašte. Savo jausmingomis dainomis A. Nausėda pradžiugino ir susirinkusią auditoriją. Muzikos fone buvo rodomos renginyje negalėjusios dalyvauti architektės Tatjanos Petravičienės fotografijos – subtilios, meniškos, išieškotos. Akimirkos žavesyje skleidėsi šerkšno gėlės, bolavo apsnigti medžiai, paslaptingos žiemos sukurtos skulptūros, sustingusiame vandenyje žėrėjo saulės blyksniai.
Jauki atmosfera, matyt, įkvėpė, padrąsino, nes tarp žiūrovų atsirado ir daugiau norinčių pasidalinti savo kūryba. Iš Juknaičių kilusi ir ten gyvenanti Eugenija Jefimovienė papasakojo apie potraukį rašyti eilėraščius ir prozos tektus, tačiau jauna būdama to neišgirdo. Įsiklausė ir išgirdo vėliau. Dabar sklandžiai liejasi posmai, lyg kas į ausį diktuotų mintis apie šeimą, draugus, savo kraštą.
Pabaigoje V. Volkovas vėl pradžiugino gitaros skambesiu ir daina, kurios žodžius žinojo bene visi susirinkusieji, todėl noriai pritarė atlikėjui, lingavo ir plojo. E. Šuldiakovas atsisveikindamas palinkėjo visiems gerumo ir atviros širdies. Renginio dalyviai neskubėjo išsiskirstyti, tarpusavyje noriai dalijosi mintimis, prisiminimais, kas ką kadaise mėgo kurti. Kas žino, gal su kūrėjais praleista popietė ne tik paliks smagų prisiminimą, bet ir paskatins surasti savyje kūrybinę gyslelę…

Parengė Šilutės F. Bajoraičio
viešosios bibliotekos vyresn.
bibliotekininkė Ignė Zarambaitė