Atsisveikinimas su mirusiu artimu žmogumi yra vienas iš sudėtingiausių psichologinių procesų, kurį kiekvienas išgyvena skirtingai. Nėra vienos formulės, kuri pasakytų, kada žmogus yra „pasiruošęs“ laidotuvėms, nes gedėjimas – ne laiko tarpas, o emocinis kelias. Visgi, psichologai pastebi tam tikrus etapus ir ženklus, kurie gali parodyti, kad žmogus pradeda priimti realybę ir jau gali susidurti su atsisveikinimo ritualu.

2023 m. Europos psichologinių tyrimų žurnale paskelbta, kad maždaug 60 % žmonių laidotuvių dieną jau būna priėmę netekties faktą racionaliai, tačiau tik apie 35 % jaučiasi emociškai pasiruošę atsisveikinti. Likusiems šis momentas tampa lūžio tašku, kartais net pirmuoju realiu susidūrimu su netekties pojūčiu.

Priėmimo procesas: nuo šoko iki susitaikymo

Klasikinė netekties psichologija apibrėžia kelis gedėjimo etapus – šoką, neigimą, pyktį, derybas, liūdesį ir priėmimą. Laidotuvių momentas dažnai sutampa su perėjimu tarp neigimo ir susitaikymo. Jei žmogus dar jaučia, kad „tai negali būti tiesa“ ar tikisi, kad artimasis tuoj sugrįš, jis gali būti nepasiruošęs pilnaverčiam dalyvavimui ceremonijoje. Tačiau tai nereiškia, kad jis nėra vertas būti ten. Tiesiog jam reikia daugiau emocinės apsaugos, palaikymo ir supratimo.

Kada žmogus pajunta, kad jau gali atsisveikinti?

Psichologai išskiria kelis ženklus:

• jis gali pasakyti „jo(s) nebėra“, nekovodamas su žodžiais;
• nebebijo žodžio „laidotuvės“;
• ima svarstyti, kaip norėtų pagerbti artimojo atminimą;
• baimė susitikti su kūnu virsta noru pagarbiu būdu atsisveikinti;
• jis ieško artimųjų artumo, o ne vengia kalbų apie įvykį.

Šie ženklai rodo, kad pradedamas priėmimo etapas. Net jei širdį vis dar skauda.

Kai atsisveikinimas tampa papildoma našta – palaikų pervežimo laukimas

Jei artimasis miršta ne Lietuvoje, laukimas gali būti dar skausmingesnis, nes emocinis procesas sustoja tarp „jau neteko“ ir „dar neatsisveikino“. Tokiais atvejais palaikų pervežimas iš užsienio tampa ne tik logistiniu, bet ir emociniu išbandymu: šeima gyvena pereinamojoje būsenoje. Psichologai pataria šiuo laikotarpiu padėti žmogui kalbėti apie prisiminimus, o ne vien apie formalumus, kad laukimo laikas nevirstų užšalusia būsena.

Ritualo būtinybė: kodėl laidotuvės padeda psichikai?

Atsisveikinimo ritualas – tai simbolinė riba tarp „jis dar su mumis“ ir „mes jį prisimename“. Ritualas suteikia prasmingą struktūrą chaosui. Tyrimai rodo, kad žmonės, dalyvavę šarvojime ar atsisveikinimo ceremonijoje, 45 % dažniau jaučiasi pasirengę pradėti gydyti emocinę žaizdą per artimiausius du mėnesius po netekties.

Skirtingai nei dokumentų tvarkymas ar organizaciniai klausimai, ceremonija kuria emocinį saugumą – leidžia verkti ten, kur verkia ir kiti, pasakyti „atsisveikinu“ garsiai ir būti išgirstam.

Profesionali pagalba – sunku priimti ar planuoti

Kai kurie žmonės, net ir suvokdami netektį, jaučia baimę dalyvauti organizaciniuose klausimuose ar net užeiti į šarvojimo salę. Tada padeda profesionalios paslaugos, tokios kaip „Paskutinė akimirka“, kurios perima organizacinius darbus ir suteikia erdvę emociškai pasiruošti, o ne spręsti praktinius klausimus iš skausmo būsenos. Tokia parama sumažina kaltės jausmą dėl „nesugebėjimo visko padaryti patiems“ ir leidžia susitelkti į esmę – atsisveikinimą.

Emocinis pasirengimas – ne tada, kai nebeskauda, o tada, kai atsiranda tylus noras padėkoti

Emocinis pasirengimas laidotuvėms neatsiranda tada, kai žmogus „nebejaučia skausmo“, o tada, kai jis jau geba susidurti su netektimi be visiško vidinio paralyžiaus. Tai momentas, kai skausmas dar yra, bet jis nebėra tokio masto, kad apskritai trukdytų įžengti į atsisveikinimo erdvę.

Šią ribą daugelis pasiekia palaipsniui. Dažnai dar nepripažįstant, kad įvyko tai kas įvyko, širdyje atsiranda poreikis pagerbti prisiminimą, o ne bėgti nuo skausmo. Tai ženklas, kad žmogus jau keliauja gedėjimo keliu, kuriame ceremonija tampa ne traumos, o gijimo pradžios dalimi.

Pr2005/178