„Žemaičiai „tropniai“ pavalgydami per Velykas, advento metu susilaikydavo, mėsos vengdavo“, – sakė Žemaičių krašto etnokultūros ir informacijos centro vadovas Valerijonas Krutikovas. Jam pritarė edukacines ekspedicijas pas krašto senuosius gyventojus rengusi etnografė Adma Baltutienė.

Edukacinio renginio dalyviai ir adventinių valgių paragavo, ir naudingų žinių išgirdo.

Iš A. Baltutienės pasakojimo sužinojome, kad pas vargingesnius ant adventinio stalo būdavo duonos, druskos, po bulvę kiekvienam šeimos nariui, kanapinės spirginės, burokėlių – barščiais vadintų. Nors su tais barščiais būdavę ir bėdos, mat vyrai mėgdavo nugerti burokėlių sultis… Vargingieji ant stalo turėjo ir kopūstų, tik jie buvo šviesesni, mat be morkų. Ir spalvą suteikiančio cukraus mažiau. Jei metai geri, ant stalo puikuodavosi lazdyno riešutų.
Ant vidutiniškai gyvenančio valstiečio stalo netrūkdavo vaikų mėgstamų džiovintų obuolių. Būtinai silkės patiekalų. Nė ant vieno žemaičio stalo netrūkdavo pupelių, kurias čia vadindavę šebeliais, – vienintelio produkto, kurio nepuola nei pelės, nei žiurkės. Sūriau virtos pupelės išsilaikydavo ilgiau. Žirnių virdavo, jų į kišenes pripildavo į mokyklą einantiems vaikams. Kastiniu lepinosi tik pasiturintys.
Advento skanėstas – varškė su avietėmis. Žemaičiai valgė kugelį. Jį kepdavo su varške, be mėsos. Kad plokštainis pavyktų, varškę su kiaušiniu ir prieskoniais išmaišydavo atskirai ir vėliau įpildavo į paruoštus tarkius. Ant advento stalo būdavo sūrio, agurkų, raugintų su ąžuolo lapais. „Parubežio“ žemaičiai iš prūsų pirkdavo rūkytų žuvelių. Sūrių produktų valgė, kad norėtų daugiau gerti, o mažiau valgyti.

Advento valgiai.

Tautodailininkė Teresė Lorenčienė papasakojo, kad jos tėvai buvę labai darbštūs, vaikams per adventą neleisdavę po svečius lakstyti – turėdavę namuose triūsti. Sakydavo: „Jei rankos nekruta, gali velnias pristoti“. Adventinio laikotarpio metu valgė daug daržovių. Iš namie auginamų moliūgų sriubas taisė, duoną kepdamos moterys naudodavo net sumaltas arbūzo sėklas. Tėvai išleisdavo pasisvečiuoti pas geriau gyvenančius giminaičius, kurie per adventą kepdavo mielinius blynus su moliūgais, bet be pieno. Blynus vadino vintiškais, juos valgė pagardintus aviečių uogiene. Iš savo vaikystės Teresė pamena, kad giminaičiai darydavo gardų sūrį, kuris išsilaikydavo po kelis mėnesius, o su marinatu – net pusmetį. Spirgynę darydavo iš linų sėmenų. Spirgynei smulkintus svogūnus apkepdavo sėmenų aliejuje. Svogūnus išėmus trumpam reikia paskrudinti sėmenis. Tada viską sumaišyti, druska paskaninti. Spirgynėje mirkydavo išvirtas neluptas bulves. „Galėdavai nusprogti bevalgydamas…“– porino T. Lorenčienė.
Ji dar paskaitė eilėraštį apie savo vaikystės Kalėdas, papasakojo, kad vaikystėje advento vakarais giedodavo „Karunką“, litanijas. Labiausiai mažajai Teresėlei įstrigo giesmė apie angelus: „Pakilki, o siela, nuo žemės purvų, ne jai esi skirta, ne jai esi tu…“
Skambių dainų užtraukė Degučių kaimo folkloro kolektyvo „Pilutė“ dainininkai. Po smagios dainos visus pakvietė skanauti patiekalų nuo gausaus adventinio stalo. Valgių parūpino dainingosios „Pilutės“ šeimininkės ir kitos į edukacinį užsiėmimą apie advento valgius atskubėjusios moterys. Stasė Ežerinskienė pagamino cukinijų ananasų sultyse, o Zosė Kungienė cukinijos pagardą, tinkamą prie kitų patiekalų. Viktorija Jurkšaitienė paruošė silkių su svogūnais ir morkomis. Senoviškai kugelį su varške iškepė Birutė Majienė, o obuolių – Lina Balčiauskienė. Kanapinę spirginę pagamino Adma Baltutienė. Obuolių pyrago iškepė Zenė Dragūnienė, pyragų – Žemaičių Naumiesčio gerumo namų moterys.

Laima PUTRIUVIENĖ