Pagryniuose gyvenančiam Richardui Kreiceriui 2015-ieji ypatingi daugeliu atžvilgių. Atsisveikinimas su litu privertė atsigręžti atgal. 1925 metais gimęs žmogus matė įvairiausių Lietuvoje cirkuliavusių pinigų ir jų keitimų. Sausio 3 d. atverstos ilgos gyvenimo knygos 90-ame puslapyje atsirado jubiliejinis įrašas. Vasarą bus reikšminga Richardo ir jo žmonos Gerdos gyvenimo data – prieš 65 metus jiedu prisiekė vienas kitam gyventi santaikoje ir sumainė santuokos žiedus.

Gerda ir Richardas Kreiceriai – jau beveik 65-eri metai kartu.

Nustebino sveikintojus
Per ilgą savo gyvenimą Richardui Kreiceriui dažniau tekdavo gimtadienį švęsti spaudžiant speigui. Toks sausis, kaip šiemet, rečiau pasitaiko. Lietingą sausio pradžios dieną pasveikinti pagryniškį Richardą Kreicerį atvyko Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis ir Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus, juos atlydėjo socialinio darbo organizatorė Lina Ozgirdaitė. Sveikintojai šiek tiek sutriko, mat nesitikėjo, kad devyniasdešimtmetis senolis svečius pasitiks ne lazdele pasiramsčiuodamas, ne šiltais patalais apklostytas, bet žvalus ir šmaikštus, kupinas energijos.
Visiems parūpo, kur slypi toji sveikatos ir ilgaamžiškumo paslaptis…
Tokio ilgo amžiaus neplanavo
Richardas Kreiceris atviravo: „Ir pats niekada negalvojau, kad tokį ilgą amželį nugyvensiu…“
Žmonos Gerdos veidas išdavikiškai liudijo, kad ilgam amžiui galėjo padėti ir judviejų meilė. Šių metų birželį Gerda ir Richardas Kreiceriai minės savo bendro gyvenimo 65-metį. Retai besutinkama ir 60 metų kartu išgyvenusių porų, o šis atvejis dar retesnis. 65-erių metų šeimyniniai santykiai prilyginami geležies atsparumui. Nors metai skriete skriejo, bet ir džiaugsme, ir varge būta kartu.
Giminės šaknys – iš Austrijos
Richardo Kreicerio giminystės šaknys nuveda net į XVIII a. Austriją. Jo proseneliai, kaip ir daugelis protestantiško tikėjimo zalcburgiečių, buvo ištremti ir apgyvendinti po maro ištuštėjusioje Prūsijoje, dabartinėje Mažosios Lietuvos teritorijoje.
Richardas gimė ir augo šeimoje kartu su 12 brolių ir seserų. „Iš visų belikau vienas“, – sakė senolis, gerai nebepamenantis, kelintas vaikas buvo šeimoje. Richardui ėjo šešti metukai, kai daugiavaikė šeima liko be maitintojo. Mirus tėvui, teko dar labiau susispausti. Sulaukęs penkiolikos, Richardas jau dirbo pas ūkininką.
„Visko išmokau“, – šypsosi ilgaamžis ir šmaikščiai priduria, kad ne vien dirbti, bet ir dūmą patraukti išmokė. Pamena: kartu su šeimininku pjovė malkas, pavargęs ūkininkas prisėdo parūkyti. Ką darys penkiolikmetis – ėmė ir užtraukė dūmą… Tarnaudamas pas ūkininką išmoko ir ruginukę sunkti. Degtindarystės pramokęs, karčiosios ir pats paragaudavęs.
Nepamena kada, kas įvyko ir kam turėtų dėkoti, tačiau ėmė ir metė tuos nelemtus įpročius. Dabar jau daug metų nėra užsirūkęs ar kitokiu svaigalu papiktnaudžiavęs.

Mero Vytauto Laurinaičio puokštė 90-mečio sulaukusiam Richardui Kreiceriui, kairėje – dukra Rūta Gricienė.

Metų daugėja – našta lengvėja
Pasak Richardo, kuo toliau, tuo lengviau tampa gyventi. O metas, kai buvo sunkiausia, jau seniai praeityje. Anuomet, baigęs 4 klases, jautėsi esąs raštingas. Pamena, kad pokariu net sutvertų kolchozų pirmininkai buvę beraščiai. Vienas pirmininkas, kolūkiui vadovavęs 4 metus, nemokėjo nei rašyti, nei skaityti.
Richardas buvo ne tik raštingas, bet ir nagingas. Kur bedirbtų, visur jautėsi gero amatininko, puikaus šeimininko požiūris į darbą.
Ir dabar Richardas moka džiaugtis kiekviena nauja diena, yra kupinas pozityvių minčių, kurios, matyt, atitolina ligas ir negalias. Džiaugiasi, kad šalia nuolatos besišypsanti žmona Gerda, kaip toje pasakoje, galinti dėl mylimo žmogaus nukeliauti į pasaulio kraštą, ištirpdyti ledynus. Gerda ir Richardas suskaičiuoja per gyvenimą užaugintą turtą. Pasirodo, nemenkas: dvi dukros, penki anūkai, dešimt proanūkių. Su kai kuriais, išvykusiais į užsienius, rečiau susimato, tačiau bendrauja pasitelkę šiuolaikines technologijas.
Vienas maloniausių Richardo užsiėmimų – rūpintis savo augintinėmis vištomis. Sako, kad jas aplanko net šešiskart per dieną. Vis stebi, kuri kur kiaušinį padėjo. „Myliu gyvulėlius“, – prisipažįsta senolis. Matyt, dar ir todėl, kad prieš kelis dešimtmečius apsigyvenęs Pagryniuose dirbo tarybinio ūkio-technikumo veterinarijos sanitaru. Richardo žentas tarsteli, kad jo uošvis yra universalus žmogus. Ir nepailstantis. Pasakoja, kad ir pernai ne vienas kaimynas buvo užsukęs, prašydamas Richardą dalgį išplakti. Anksčiau dirbęs kalvėje, Richardas puikiai tokius darbus išmano.
Gerda
Į tėvų namus, kur prabėgo jo paties vaikystė, Richardas parsivedė ir savo gyvenimo draugę Gerdą. Kaimyniniame kaime gyvenusios Gerdos Kaušaitės protėviai, beje, taip pat buvę zalcburgiečiai. Gerda ir Richardas susilaukė dviejų dukrų. Jas pavadino gražiausiais lietuviškais vardais. Sodyboje, pro kurios langus matėsi senoji Tenenių mokykla, prabėgo Rūtos ir Laimos vaikystė. Jos buvo pirmosios pagalbininkės savo mamai, kuriai tekdavo nudirbti daugybę namų ruošos darbų.
Dukra Rūta Gricienė su vyru Algirdu ir po šiai dienai rūpinasi senoliais Kreiceriais, kartu su jais ir gyvena.
Senoji Gerda dabar daugiau laiko gali skirti ramiems pokalbiams su bendraamžėmis, lanko bažnyčią.

Laima PUTRIUVIENĖ