Trečiadienį Seime apdovanoti nacionalinio konkurso „2025 metų Lietuvos medis“ nugalėtojai. Renginyje, kurį organizavo Seimo Aplinkos apsaugos komitetas ir Lietuvos arboristikos centras, šių metų konkurso laimėtoju paskelbtas Rukų kaime, Skuodo r., augantis Laukių ąžuolas. Jis atstovaus Lietuvai 2026 metų Europos medžio rinkimuose. 

Antrąją vietą konkurse pelnė Kauno r. savivaldybės administracijos, Zapyškio seniūnijos konkursui numinuota Liepa „Motinėlė“, o trečiąją – Vilniaus r.  savivaldybės konkursui pateiktas Glitiškių ąžuolas. 

„Lietuvos medžio 2025 m. konkursas leidžia mums atrasti visoje Lietuvoje bendruomenių, šeimų saugomus išskirtinius medžius ir išrinkti iš jų tą, kuris atstovaus Lietuvai 2026 metų Europos medžio rinkimuose. Ši iniciatyva ne tik prisideda prie medžių galiūnų išsaugojimo, bet ir prisideda prie kultūrinio, gamtinio turizmo po Lietuvą skatinimo bei šalies garsinimo“, – sakė Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas L. Jonauskas.

Pasak Lietuvos arboristikos centro vadovo Sigito Algio Davenio, šių metų pagrindiniai laureatai visi yra išskirtiniai ir verti apdovanojimų. 

„Konkurso „2025 metų Lietuvos medis“ pirmosios vietos nugalėtojas Laukių ąžuolas sulaukė net 3436 balsų. Itin jautri Laukių šeimos, kuri pasodino šį ąžuolą prieš daugiau nei 350 metų, istorija, ko gero, sujaudino ne vieną besidomintį medžių istorijomis. Šis ąžuolas, puoselėjamas jau šeštos Laukių kartos, yra tapęs svarbiu ne tik šiai šeimai, bet visai aktyviai Rukų kaimo bendruomenei.  Ši savybė tikrai pravers pristatant ąžuolą ir atstovaujant Lietuvai 2026 metų Europos medžio rinkimuose.

Taip pat reikia paminėti ir nacionaliniame konkurse antrąją vietą užėmusią Liepą „Motinėlę“. Ji surinko 868 balsus. Įspūdinga liepa, esanti Braziukų kaime, Kauno rajone, ne veltui yra praminta „Motinėle“. Sakoma, kad kai prieš 300 metų šioje vietoje kūrėsi Braziūkų kaimas, medis buvo dar visai mažas, o 1831 m. sukilimo metu prie jo rinkdavosi sukilėliai. Liepos kiaurymėje galėjo pasislėpti net septyni žmonės. Sukilėlių rinkimosi vieta buvo tapęs ir konkurso trečiosios vietos nugalėtojas – Glitiškių ąžuolas. Prie Širvio ežero, Glitiškių dvaro rūmų parke, Vilniaus rajone augantis ąžuolas taip pat yra ilgametis vietos istorijos liudininkas. Šiam ąžuolui atiduoti 697 balsai“, – sakė S. A. Davenis. 

Nacionaliniam konkursui „2025 metų Lietuvos medis“ buvo pateikti 23 išskirtiniai medžiai iš įvairių šalies vietovių. Nuo šimtamečių ąžuolų iki senų liepų ir beržų, simbolizuojančių gamtos stiprybę bei žmonių ryšį su istorija ir bendruomene.

Europos medžio rinkimų, kuriuose Lietuvai atstovaus Laukių ąžuolas, nugalėtojai bus skelbiami kovo pabaigoje vyksiančioje ceremonijoje Europos Parlamente, Briuselyje.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto inf.

Laukių ąžuolo legenda

Seniai seniai, kai pasaulis dar kvepėjo pirmuoju lietumi, o vėjai kalbėjo medžių kalba, Rukuose gyveno Pranciškus ir Barbora Laukiai. Jie neturėjo rūmų, neturėjo turtų – tik savo rankas, kurios mylėjo žemę. Vieną rytą jie pasodino ąžuolą – nepaprastą medį, kuris turėjo augti stiprus, tvirtas ir saugoti šią žemę. Iš mažos sėklos, pasodintos giliai į žemę, ąžuolas pamažu pradėjo kilti į dangų. Žmonės žinojo: šis medis kalbės už juos net tada, kai jų jau nebebus. Taip ir augo šis ąžuolas kartu su jų penkiais sūnumis: Benediktu, Juozapu, Kazimieru, Mykolu ir Steponu.

Pastarasis sūnus, Steponas Laukys, 1896 m. vedė Moniką Mosteikaitę ir pradėjo statytis namą ant tėvų žemės – šalia ąžuolo. Metai bėgo, o ąžuolas tvirtai įsirėmė šaknimis į žemę, jo šakos išsitiesė į dangų tarsi žmogaus iškeltos rankos maldai. Laukiams gimė keturi vaikai: Justė, Agnieška, Steponas ir Jonas. Visi jie, dar būdami maži, eidavo prie ąžuolo ne šiaip sau – o pasikalbėti be žodžių. Atsisėsdavo, atsiremdavo, patylėdavo. Ir kaip sakydavo senoliai: „Kai širdis ilgesį neša, tik medis jį supranta“.

Kai Stepono sūnus Jonas 1930 m. vedė Julijoną Kubiliūtę, ąžuolas jau metė didelį šešėlį. Julijona gyveno ilgai – daugiau nei šimtą metų. Dar vaikystėje sakydavo: „Šis ąžuolas – šimtametis senolis, traukiantis žmones tarsi šviesa traukia drugelius“. Po mišių žmonės rinkdavosi jo paunksmėje – šokti, dainuoti, tartis, švęsti ir mylėti. Jonas ir Julijona susilaukė vienintelės dukros Joanos. Ji visą gyvenimą gyveno po ąžuolo ramybe, girdėdama jo lapų šnarėjimą – tarsi protėvių šnabždesius.

Joana ištekėjo už Algirdo Kalendros ir susilaukė keturių vaikų: Algirdo, Vytauto, Birutės ir Rasos. Ir štai – Rasa, lyg paskutinė medžio šaka, liko gyventi Laukių gimtinėje. Ji mylėjo šią vietą – kur medžio šaknys siekia giliai, o šakos remiasi į dangų. Tarsi širdis ieškotų šaknų, tarsi dvasia ilgėtųsi lėtesnio laiko, tarsi gilumoje žinotų: čia tikra, čia namai. Galėjusi gyventi ilgiau, Rasa – tarsi lengvas drugelis – iškeliavo amžinybėn, palikdama savo vyrą Joną Buivydą ir du jos sūnus: Mantą ir Dainių.

Su pagarba, su širdimi, su meile šiandiena Rukuose jau auga šeštoji Laukių karta, dėkojanti ąžuolui už pavėsį, už tylą, už buvimą kartu. Ir mūsų visų pažadas: mylėti tai, kas lėta, saugoti tai, kas gyva, išgirsti tai, kas nekalba, bet visada šalia –kaip medis, kaip žemė, kaip žmogaus širdis – tegyvuoja dar ilgai, ilgai.

X X X

Laukių ąžuolas: rūšis – paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.), augimo vieta – ties Ąžuolo g. 9, Rukų k., Šačių sen., Skuodo r. savivaldybė, amžius nežinomas, spėjamas apie 350-400 metų, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – apie 5,10 m, aukštis – apie 27 m, lajos plotis – 28,35 m. Konkursui šį ąžuolą pasiūlė Rukų kaimo bendruomenė.