Jau seniai „Gilijos“ restorano salėje taip skambiai neaidėjo dainos. Saulėtą birželio popietę čia susirinko moterys, kurias daugelį metų jungė bendras pomėgis, kūryba ir meilė muzikai – buvusio Šilutės švietimo darbuotojų moterų choro dainininkės.

Po dvidešimties metų

Nors nuo tos dienos, kai choras užvertė paskutinį savo veiklos puslapį, praėjo jau dvidešimt metų, laikas neišsklaidė nei prisiminimų, nei bendrystės jausmo. Dvidešimt keturios choristės vėl susėdo prie bendro stalo, dalijosi prisiminimais, dainomis ir išgyvenimais, tarsi sugrįždamos į tuos metus, kai kartu kūrė gražią kolektyvo istoriją.

O istorija buvo turtinga ir prasminga. Choras tapo neatsiejama Šilutės kultūrinio gyvenimo dalimi, pelnė ne vieną apdovanojimą konkursuose, dalyvavo šešiose respublikinėse dainų šventėse, koncertavo Lietuvos televizijoje. Choristėms teko patirti ir tarptautinių susitikimų džiaugsmą – bendrauti su Latvijos vyrų choru, koncertuoti ir keliauti po tuometinę Čekoslovakiją bei Bulgariją.

Kolektyvo pradžia neatsiejama nuo Lietuvos konservatorijos auklėtinės Vandos Valužienės, kuri subūrė chorą ir šešerius metus jam vadovavo. Jos pradėtą darbą tęsė Šilutės meno mokyklos mokytoja Gražina Liaudanskienė. Vėliau dirigento batutą perėmė pedagogas, Klaipėdos kariljono muzikantas Kęstutis Kačinskas ir ilgiausiai kolektyvui vadovavusi buvusi Šilutės meno mokyklos direktorė Rūta Gatelienė.

Šventės metu buvo pagerbti choro vadovai, šiltai prisimintos jau Anapilin išėjusios choristės ir tos bičiulės, kurios dėl įvairių priežasčių negalėjo dalyvauti šiame susitikime.

Ir vėl skambėjo dainos

Tądien dar kartą įsitikinome, kokia stipri yra dainos ir bendrystės galia. Praėjus tiek metų, širdys vėl suskrido dainavijon. Vėl suskambo kadaise kartu dainuotos melodijos, vėl aidėjo liaudies dainos, į kurias lyg žaliosios rūtos vainiką supynėme gražiausius savo prisiminimus.

Ypatingą nuotaiką kūrė Vitos Matulės akordeonas. Jos rankose instrumentas tapo ne tik muzikiniu palydovu, bet ir vedliu į jaunystės metus, koncertų scenas, repeticijų vakarus ir neišdildomas bendrystės akimirkas.

Džiugu, kad net dvylika buvusių chorisčių ir šiandien dainuoja įvairiuose meno kolektyvuose. Tai gražus įrodymas, kad meilė dainai neturi nei amžiaus, nei laiko ribų.

Choro istorija sugulė į metraštį, kuris šiandien saugomas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Tačiau svarbiausias metraštis išliko mūsų širdyse – ten, kur gyvena daina, draugystė, bendri išgyvenimai ir nepamirštamos akimirkos.

Nuoširdžiai dėkoju visoms choristėms už išsaugotą bendrystę, o Raimondai Jaruškevičienei – už pagalbą organizuojant šį jaukų ir prasmingą susitikimą.

Ne veltui poetas Eduardas Mieželaitis yra pasakęs, kad apie ką bedainuotų žmogus, visada ant jo rankų supasi Lietuva. Tą birželio popietę ji suposi ir mūsų dainose, prisiminimuose bei širdyse.

Choro metraštininkė Zina Kuzminskaitė