Jei likimas bus dosnus, po kelerių metų Kulėšų kaimo gyventoja Eleonora Šarkauskaitė sulauks savo 100–ojo gimtadienio. Panašu, kad toji šventė nebus tokia kaip 100–metės Afrikos gyventojos, nusprendusios savo 100–ąjį gimtadienį pažymėti šuoliu su parašiutu…

Eleonora Šarkauskaitė – tarpukariu priklausė Šaulių sąjungai.

Gimė tuoj po revoliucijos
Vis dėlto ir Eleonora Šarkauskaitė optimizmo nestokoja. Ji kalbą randa ne tik su bendraamžiais, senolė mielai bendrauja ir su jaunesniais. Neseniai ją aplankė Žemaičių krašto etnokultūros centro atstovai, fiksuojantys vyresniųjų žmonių prisiminimus apie Žemaičių Naumiestyje vyravusius amatus. Senolės duris pravėrėme ir mes, norėdami išgirsti jos ilgo gyvenimo istoriją.
Eleonora Šarkauskaitė gimė nė metams nepraėjus po Spalio revoliucijos. Žinoma, ne tokią šiltą žiemą kaip ši – speiguotą, su gausybe sniego, 1918 metų sausio 15 d. Vieną iš tų žiemų, kai sniego priversdavo iki pat trobų langų viršaus.
Eleonora buvo viena iš trijų Šarkauskų, gyvenusių Šyliuose, dukrų. Likimas ne vienodai buvo dosnus. Eleonoros sesės iš šio pasaulio išėjo dar būdamos kūdikiai, tad Eleonora augo viena pas tėvus. Jos mama Filomena buvo kilusi iš Kivylių, tėvas Aleksandras – iš Skiržemės kaimo. Pasakodama apie savo šeimą, tėvui geresnio žodžio pristinga. Matyt, todėl, kad retai jį namie tematė. Nors tėvas mokėjęs daug darbų, bet iš jų grįždavo vėlai ir griuvinėdamas.
Žemės Šarkauskai valdė nors ir nedaug, tik 5 hektarus, tačiau joje užsiaugindavo visa, ko reikėdavo karvei, avims, arkliui išlaikyti ir sau prasimaitinti.
„Mama verpė, audė, kepdavo duoną. Linus mindavom, kol tapdavo purūs, spalius iškratydavom, paskui mama linus šukuodavo, verpdavo. Rugius kūlė spragilais, grūdus malė malūne pas Paičių, Žemaičių Naumiestyje“, – mena Eleonora.
Į mokyklą su klumpėmis
Vardą Eleonorai išrinko krikšto tėvai, tačiau kaime ją vadino Elena. Tik būdama 12 metų išėjo į mokyklą. „Šyliuose nebuvo mokyklos, todėl išėjau gyventi pas močiutę, į Kivylius. Iki mokyklos pusantro kilometro kulniavau įsispyrusi į klumpes. Nors klumpės buvo apmuštos oda, bet jas tekdavo palikti prie klasės durų. Mokiniai mynė dažytas klasės grindis tik su kojinėmis. Žiemą eidavom su veilokais. Kai Šyliuose atsirado mokykla, čia baigiau 4 skyrius“, – pasakoja senolė.
Ką mokykloje išmoko ir šiandien praverčia. Senolė skaito laikraščius. Juose ieško patarimų, kaip prižiūrėti sodą, auginti gėles. Senolė pripažįsta, kad turimas sodas jai darosi per didelis, jėgų pritrūksta jam prižiūrėti.
Šaulė
Eleonora įstojo į neseniai atsiradusią Šaulių sąjungą. Taip pasielgti ją paragino mokytojas Kaulius. Kaip ir kitos šaulės, Eleonora turėjo uniformą: pilkos spalvos suknelę, iki pusės susagstomą, baltai apvedžiotą, rankogaliai ir apykaklė taip pat buvo balti. Ant galvos dėdavo kepuraitę su Vyčio ženklu.
Be karinio mokymo, tarpukariu šauliai plačiai vykdė tautos kultūrinimo darbą, sportavo. Aktyviai sportinėje veikloje reiškėsi ir Eleonora.
„Į šokius ateidavo tik vienas kitas civilis, dauguma vyrų buvo šauliai. Užgrodavo akordeonas, šokdavom, dainuodavom. Net Šyliuose buvo šaulių dūdų orkestras. Žemaičių Naumiestyje rinkdavomės ten, kur dabar yra seniūnija. Dar prieš stojant į šaulius buvau kunigo vadovaujamos Pavasarininkų organizacijos narė. Pavasarininkai rūpinosi tvarka prie bažnyčios, miestelyje – sodindavome gėles, prižiūrėdavome jas. Kad būtų rusas neužėjęs, kaip dabar gerai turėtume. Pamenu, prieš karą, kur eini, vis girdi dainuojant. Išeina moteris prie trobos, uždainuoja. Žiūrėk, jai pritaria dar viena, kita ir sklinda po kaimą daina. Gražu buvo… Kai užėjo rusai, dainos nutilo. „Kaip šuniui į pauodegį sulindom“ – sakydavo žmonės“, – beveik ketverius metus buvusi Šaulių sąjungos nare moteris iki šiol keiksnoja karą.
Draugės – jaunesnės
Senolė mielai bendrautų su bendraamžėmis, tačiau jos draugės žymiai jaunesnės. Senolę keliskart per savaitę aplanko socialinės darbuotojos. Pasaulio, šalies įvykius senolė sužino iš spaudos. Skaito be akinių. Perskaičiusi, kad jauni vyrai bus kviečiami į karinius apmokymus, samprotauja: „Reikia išlaikyti Lietuvą, reikia išlaikyti kariuomenę“. Primena, kad ir smetoninėje Lietuvoje buvo skiriama lėšų kariuomenės išlaikymui.
Iš Lietuvos į Mažąją Lietuvą
Eleonoros virtuvėje ant palangės žiedus krauna amarilis. Gėlė visu grožiu išsiskleis, matyt, per šventas Velykas. Ne, Eleonora, margučių nemargins. Ir kiaušinių neturi, ir svogūnų lukštų dažymui nepasiruošė, o pirktinių – nepripažįsta. Kas aplankys? Ogi, niekas. Giminaičių neliko, artimiausių žmonių seniai nebėra.
Eleonora šeimos nesukūrė. Vienas bandęs sparną apie ją rėžti, bet tas buvo netikęs žmogus. Eleonora gerai žinojo, kad su stiklelio mėgėju laimės neturės.
Karas Eleonorą užklupo Šyliuose. Tiesa, į jų trobą nei vokiečiai, nei rusai neužsuko. Ir tremtis tokių bėdžių, kaip jos tėvai, nepalietė. Po karo Eleonora, gavusi mamos sutikimą, laikinai atsikėlė gyventi į Kulėšus. Į šį Mažosios Lietuvos kraštą žmonės traukdavo pasidairyti po ištuštėjusius namus. Ne savo noru žmonės namus paliko. Juos išvažiuoti į Vokietiją privertė tuometinė valdžia. Smalsuoliai iš Lietuvos užėję į „parubežio“ tuščius namus matė, kad namuose viskas palikta taip, tarsi šeimininkai ką tik nuo stalo atsikėlė ir išėjo. „Netrūko nešiotojų. Išnešiojo iš tų namų viską po truputį. Vokiečiai gyveno tvarkingai, jų tvartuose vištos su karvėmis nesimaišė – būdavo atskirti. Čia buvo daug namų, žemės geresnės ir žmonės turtingesni. Prie Stalino žmones priverstinai siuntė į šitą kraštą gyventi. Vokiečių trobos – geros, dar ir šiandien gerai išsilaikė. Kulėšuose buvo plytinė, namus statė iš tų plytų. 1912–1944 m. iš Šilutės į Kulėšus siauru geležinkeliu važinėjo traukinys. Į Kulėšus atsikėliau sovietmečiu. Maniau, laikinai, bet likau visam laikui“, – pasakoja senolė.
Anksčiau pas ūkininkus tarnavusi ir sovietmečiu dirbo įvairių darbų.
Paprašyta ji eina į svetainę ir atneša mažytę, baltais karpytais kraštais nespalvotą fotografiją. Fotografuota Gardame 1960–jųjų rugpjūtį. Iš nuotraukos žvelgia dvi jaunos, tautiniais kostiumais pasipuošusios moterys. Viena iš jų Eleonora: „Buvo kažkokia šventė. Šventiškai pasipuošusių šventėje netrūko, bet su tautiniais kostiumais tik aš ir ši ponia Kubaitienė“.

Laima PUTRIUVIENĖ