Kugeliškė Juzefa Kazlauskienė savo 90-ąjį rudenį sutiko savo artimiausių žmonių apsuptyje – Domaičiuose, sūnaus Remigijaus rankomis statytuose bei marčios Audronės išpuoselėtuose namuose. Ūkininkų Kazlauskų namuose didžiulės gėlių puokštės priminė apie ką tik, lapkričio 14-ąją, buvusią šventę – Juzefos Kazlauskienės 90 metų jubiliejų. Prisiglausti prie savo mamos, nugyvenusios ilgą, nelengvą gyvenimą ir visada mokiusios gyvenimo vertybių, atskubėjo vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai.

Ilgaamžę Juzefą Kazlauskienę pasveikino Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys, socialinio darbo organizatorė Vita Gečienė.

Juzefa Kazlauskienė gimė ir užaugo Pasvalio rajone, Leliškių kaime. Buvo vyriausia iš penkių seserų ir 4 brolių.
„Ar ėjau į mokyklą? O kaip gi, žinoma ėjau“, – sako senolė. Stebisi, argi galima nesimokyti. Nors ūkininkaujančių tėvų namuose vyriausiajai darbų netrūko, tačiau ji rasdavusi laiko ir į gegužines nueiti, pasišokti. Gegužinėse neužtrukdavusi, mat tėvai buvo nustatę laiką – iki vidurnakčio grįžti namo. Ir grįždavo. Anuomet nepaklusti tėvų valiai nebuvo įprasta. Juzefa užaugusi norėjo kuo daugiau sužinoti, kaip pagydyti sergančius bei auginti sveikus gyvulius. Mokytis veterinarijos išvyko į Vabalninko žemės ūkio mokyklą.
Senolė, paklausta apie savo išrinktąjį, nusišypso. Sako, kai mokėsi veterinarijos, buvusi viena tarp vaikinų, bet vienintelio ten neišsirinko. Su būsimu vyru susipažino ir jį pamilo būdama 22 metų. Jurgis buvo kalvis, gerai išmanė savo amatą, bet neatsisakė ir kitų vyrams būdingų įpročių – ir taurelę išlenkdavo, ir rūkydavo. Su Jurgiu susilaukė 9 vaikų. Pirmieji bendro gyvenimo metai pralėkė Skuodo rajone, Lenkimuose. Paklausta, ar nebuvo sunku suprasti žemaitišką tarmę, senolė šypsosi – ir suprato, ir perprato žemaitišką būdą.
Lenkimuose neužsibuvo. Pokariu, kai žmonės buvo raginami apsigyventi ištuštėjusio Pamario krašte, atvyko gyventi į Kugelius. Apsigyveno pasitraukusių į Vakarus vietinių krašto gyventojų name, jame apsigyveno ir daugiau atvykusių iš kitų Lietuvos regionų. Gausios Kazlauskų šeimos vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, kiekvienas turėjo savo pareigų. Senolė pasakoja, kad vienam paskirdavusi kambarius tvarkyti, kitam – viščiukus ar kalakučiukus lesinti. Vyresniems – didesni darbai, mažesniems – menkesni.
„Prie stalo susirinkdavo gausus būrys, tačiau valgio niekada nestigo. Visko turėjom, visko užsiaugindavom“, – sako senolė.
Deja, gausios šeimos neaplenkė gaisras, po kurio teko atstatyti namą. Vyras nagingas, bet prie namo atstatymo darbų plušėjo sūnūs, pamena senolė. Jos išrinktasis Jurgis jau iškeliavo Anapilin…
O senolė atvirauja: „Noriu pagyventi bent iki 100 metų“. To jai, spinduliuojančiai gerumą, jubiliejaus proga palinkėjo Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys, socialinio darbo organizatorė Vita Gečienė, Šilutės r. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis. Prie linkėjimų prisidedame ir mes – „Pamario“ laikraščio redakcijos darbuotojai.

Laima PUTRIUVIENĖ