Klaipėdos rajono savivaldybė paskelbė, jog jau paaiškėjo, kam bus įteikta Agluonėnų seniūnijos XXVIII rašytojos Ievos Simonaitytės premija. Premijos skyrimo komisija ją nutarė skirti švėkšniškiui dailidei Vaidotui Bliūdžiui už Mažosios Lietuvos tradicinės amatininkystės ir krašto istorijos puoselėjimą.

Premija bus teikiama sausio 18 d. 18 val. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje vyksiančio renginio ,,Tau – Didžioji Ieva – 127“ metu.

Klaipėdos rajono savivaldybė kviečia dalyvauti šiame renginyje.

Laivadirbys, dailidė, vėtrungių meistras…

V. Bliūdžius – gerbiamas ir garsus ne tik Švėkšnoje. Publikacijų apie jo darbus, gyvenimą galima surasti daugelyje Lietuvos leidinių. V. Bliūdžius – žinomas laivadirbys, dailidė ir vėtrungių meistras, tvirtais ryšiai susijęs Mažąja Lietuva, dar neužmiršęs šišioniškių tarmės žodžių.

Turi Švėkšna dailidžių dirbtuves, ten rudenį buvo statomas dar vienas plačiadugnis marių burlaivis – kurėnas su stiebo viršūnėje tradicine (120 x 80 x 4 cm dydžio) vėtrunge. V. Bliūdžiaus darbą galėjo stebėti daugelis čia užsukusiųjų.

Kuršių vėtrungės

„Vikipedija“ skelbia, kad Kuršių (Kurėnų) vėtrungės – istorinės vėtrungės, kuriomis buvo žymimi ir puošiami Kuršių marių pakrančių gyvenviečių žvejų laivai – kurėnai.

Žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuota beveik iki pat XX amžiaus. Tačiau žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, gana anksti imtasi žvejybos priežiūros. Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu ir ypač žuvis naikinančiais įrankiais.

1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso. Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kiekvienas žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat kaip ir skardinio ženklo. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną – pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas).

Ženklus pradėjo puošti

Ilgainiui žvejai ėmėsi tobulinti ant stiebų iškeltus „herbus“. Plokščia lentele ar skarda viršuje atrodė tuščia ir negraži. Ilgai plaukiojant mariomis mėgstamas žvejų užsiėmimas laikui sutrumpinti buvo medžių drožinėjimas. Taip ir atsirado ant „herbo“ rėmelio puošnios ažūrinės kompozicijos – unikalios Kuršmarių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių valtyje prisisunkusiame vandenyje.

Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu.

Pamario žmonės patys mokėdavo pasigaminti ryškiai mėlynus aliejinius dažus, naudotus buityje. Šiuos dažus gamindavosi iš mariose išplaunamo mėlyno dumblo. Jį išdžiovindavo, sutrindavo, maišydavo su žuvų taukais ir taip gaudavo dažus, kuriais dažydavo vėjalentes ir vėtrunges. Individualus spalvinis sprendimas ypač buvo būdingas Pervalkos ir Preilos žvejams. Kartą pasirinkto ir išdailinto spalvų derinio ankstyvieji vėtrungių gamintojai nekeisdavo – vėtrungės buvo tarsi jų herbas. Žvejybos sezono pradžioje, nuleidžiant burvaltę į marias, ant stiebų būdavo iškeliamos naujos arba naujai nudažytos vėtrungės. Tai tapo savotiškomis lenktynėmis – kuri vėtrungė gražesnė.

Nauja tradicija įsišaknijo

XIX a. pabaigoje žvejybos prižiūrėtojai bandė uždrausti tokią vėtrungių puošybą, nes būdavo sunku įžiūrėti vietovės ženklą. Tačiau žvejai nepakluso. Naujoji tradicija tvirtai įsišaknijo. Vis dėlto nuo 1877 m. Kuršmarėse buvo įvestas papildomas žvejų burvalčių žymėjimas. Ant kiekvienos burvaltės bortų privalėjo būti užrašytos trys pirmosios laivo savininko gyvenamosios vietos pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris. Negana to, taip turėjo būti ženklinamos ir valčių burės. Ilgainiui naujasis ženklinimas tapo pagrindiniu, o ženklai stiebų vėtrungėse praranda savo reikšmę žvejybos priežiūrai, jie kurį laiką išliko tik dėl žvejybos tradicijos.

Dvi seniausios vėtrungės saugomos Šilutės Hugo Šojaus muziejuje ir Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre, datuojamos 1936 m.

Vėtrungės atgimė

Vėtrungių atgimimas prasidėjo po 1990-ųjų, kai į Neringą jau galėjo atvykti vokiečiai, prieš pusę amžiaus iš šio krašto iškeldinti ar priversti bėgti vietos gyventojai.

V. Bliūdžius pirmąją vėtrungę išdrožė, kai restauravo Jūrų muziejuje saugomą 1935 m. pastatytą kurėną, 82 jo drožtos vėtrungės puošia Nidos krantinę. Švėkšniškis meistras dirbtuvėse kuria ne tik istorinių vėtrungių kopijas, bet ir užsakytas kompozicijas su simbolinę prasmę turinčiais ženklais ir elementais. Dirbtuvėse yra nuotrauka su Lietuvos valstybės vadovų popiežiui Pranciškui įteikta dovana. Tai – vėtrungė, papuošta Vilniaus arkikatedros bazilikos, šv. Onos bažnyčios, Kryžių kalno ir kt. siluetais.

Švėkšnos „Dailidžių dirbtuvės“ – viena iš vietų, kur galima ne tik užsisakyti vėtrungę ar atvykti pasižiūrėti, kaip ji gimsta, bet ir pačiam pasidaryti.

Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba 2019 m. įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šios tradicijos saugotoju ir puoselėtoju galima vadinti ir V. Bliūdžių.

Parengė Stasė Skutulienė