Ilgalapė saulašarė (lot. Drosera anglica) – vienas iš vabzdžiaėdžių augalų, sutinkamų tikriausiai visose mūsų platumų aukštapelkėse. Tai augalas, kuris maisto medžiagų trūkumą kompensuoja sugaudamas ir suvirškindamas vabzdžius.

Tam, kad nejudrus augalas galėtų sumedžioti judrius vabzdžius – reikia juos privilioti į spąstus. Vilioja juos specialiomis liaukomis, plaukeliais išskiriami polisaharidiniai lašeliai, kurie yra saldūs, bet lipnūs.

Prisilietęs vabzdys prikimba, ima blaškytis ir… dar labiau prikimba, nulenkia plaukelius, kurie pasiunčia elektrinį impulsą lapui ir lapas susiglaudžia. Tuomet išskiriami virškinimo fermentai ir vabzdys suvirškinamas. Taip augalas kompensuoja nitratų trūkumą skurdžioje, rūgščioje, pelkes formuojančios samanos – kiminų – aplinkoje.

Tačiau yra drugių rūšis, kuri koevoliucionavo su saulašarėmis ir geba nepakliūti į spąstus bei misti šio augalo lapais, stiebais ir net žiedais.

Tai – saulašarinis pirštasparnis (lot. Buckleria paludum). Jo lerva, neužkliudydama susiglausti signalizuojančio plaukelio, geba nulaižyti kaloringą, saldų ir lipnų lašelį, o pati, turėdama šerelius apatinėje pusėje, neįklimpsta į virškinimo sulčių likučius, kurie taip pat gali būti maistas, nes yra turtingi baltyminiais fermentais.

Aukštumaloje (Nemuno deltos regioniniame parke) vasarą pavyko nufotografuoti tokią lervą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad drugys yra saulašarės parazitas, o gal net tai galima pavadinti plėšrūno-aukos santykiu, kur plėšri saulašarė pati atsiduria aukos pozicijoje. Tačiau tai neatspindėtų sudėtingų ryšių gamtoje. Mat saulašarė yra žiedinis augalas ir tas pats drugys, išsiritęs iš lėliukės, jau atskrenda gerti vabzdžiaėdžio augalo nektaro.

Saulašarei apdulkinimas kritiškai svarbus, todėl ji žiedus išleidžia ant atskiro aukštai iškelto stiebo, kad vabzdžiui nekiltų pavojus įklimpti ir neišsivystytų vengimo mechanizmas.

Tokius sudėtingus tarprūšinius santykius galima stebėti Aukštumaloje tiesiai nuo pažintinio lentinio tako, tik reiks žemai nusilenkti gamtos didybei. Kitaip tariant, atsiklaupti, kad įžiūrėtumėte visiškai greta tako augančias saulašares. Čia jas galima pamatyti dvejų rūšių – ilgalapes ir apskritalapes. Kuri yra kuri, suprasite pažvelgę į lapus. Jie tiksliai atitinka rūšies pavadinimą ir supainioti jų neįmanoma.

Straipsnį parengė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas – ekologas Erlandas Paplauskis