Juškaičių kaime, Tyliojoje gatvėje, gyvenantys ir ūkininkaujantys Lina ir Mindaugas Balčiauskai, kaip ir kiekvieną rytą, šį pirmadienį atsikėlę pusę septintos, padėję susiruošti ir išlydėję į mokyklą vaikus, susėdo gerti arbatos ir aptarti artėjančios dienos darbų.

Sutuoktiniai prie arbatos puodelio rikiavo dienos darbus. Linos mintyse sukosi ne visai eilinio pirmadienio darbai ir rūpesčiai. Po dienos darbų Žemaičių krašto etnokultūros centre ji planavo su šeima ir artimaisiais eiti į bažnyčią, kur jau buvo užsakytos šv. Mišios prieš 9 metus Anapilin išėjusiai Mindaugo mamai.
Kartoninėje dėžėje ramiai snaudė kalytės prieš dvi savaites atvesti šuneliai. Rūpestingoji kalytė šunelius labai saugo. Prie ūkinių pastatų pririštas sukiojosi sargusis Reksas. Mindaugas rikiavo ūkinius darbus. 20 ha iš tėvų paveldėtos žemės nepakanka, todėl dar 40 hektarų nuomojasi. Viską dirba savo rankomis, sukasi kaip išmano. Augina mėsinius mišrūnus jaučius, karves, turi arkliuką ir žemės ūkio technikos, užteks paruošto pašaro gyvuliams sočiai žiemoti…
Sutuoktinių mintis nutraukė reginys per virtuvės langą – kylantys dūmai…
Nesuprato iš kur jie, juk krosnies dar nekūrė… Šmėkštelėjo mintis apie vištidę, kur nakčiai palieka šviesą nuo šeškų ir kitokių neprašytų svečių apsisaugoti. Mindaugas išskubėjęs į lauką pamatė, kad dūmai veržiasi iš senojo ūkinio pastato. Greta jo stovi dar vienas ūkinis. Senajame laikė pririštus gyvulius, kitame – palaidus. Žmonai sušuko, kad skambintų pagalbos.
Lina skubiai surinkusi numerį 112 norėjo šaukte iššaukti apie reikalingą pagalbą, tačiau moters balsas vis klausinėjo Linai atrodančių bereikšmių klausimų: ar ji ir yra ūkininkė, ar turtas priklauso jai… Skambino penkios minutės po aštuonių, o pirmoji gaisrinė, pasak Linos, atvažiavo 40 minučių po aštuonių ir, tikriausiai, buvo iš Žemaičių Naumiesčio…
Dar vėliau atvažiavo kitos Šilutės rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pajėgos. Kol atvyko gaisrininkai gaisro gesinti atskubėjo pro šalį važiavę energetikai. Jie padėjo nutempti, kaip tyčia nesikuriantį traktorių, stovėjusį prie vieno iš ūkinių pastatų. Energetikai padėjo ne tik gesinti, bet ir patys dar kartą skambino kviesdami gaisrininkus. Į gaisrą atskubėjo kaimynai, giminės. Netruko sužinoti šyliškiai. Ką jau šyliškiai. Po kelių valandų netilo Linos telefonas, skambino tolimiau gyvenantys giminės, net brolis iš Airijos…
Sodybos šeimininkė neslepia, kad iš šalies gaisrininkų darbas jai neatrodo sustyguotas. „Ugnis plieskė, o iš gaisrininkų šlangų vandens srovė lyg sliekas“, – tarstelėjo Lina mananti, kad buvo galima išsaugoti antrojo pastato nors dalį.
Gaisras kilo senajame ūkiniame pastate, vėliau persimetė į kitą. „Čia mano tėvo gimtinė. Gimė, augo, sukūrė šeimą. Tėvai čia ūkininkavo, vargo. Niekada nebuvo lengva“, – atsidūsta Mindaugas, prisimindamas, kad mamai teko patirti ir tremtinės dalią.
Mindaugas, likęs gyventi kaime, sukūrė šeimą ir ūkininkauja tęsdamas tėvų tradiciją. Tėvų sodybą rekonstravo, nuolat ją puoselėjo, net nuo laiko sukrypusio kryžiaus vietoje pastatė naują, metalinį. Akį traukiančios sodybos aplinką kūrė meno gyslelę turinti Lina.
Balčiauskai pastatus ir gyvulius buvo apsidraudę. Šeima kartą jau patyrė, ką reiškia gaisras. Pasakoja, kad bemaž prieš 10 metų, gruodžio 13-ąją liepsnos prarijo ūkinį pastatą su visais gyvuliais. Lina tuo metu laukėsi dukrelės. Ji stebisi, kad likimas atseikėjo jai tiek daug išbandymų. Sako, jei surašytų viską, būtų skaitomas romanas. Neseniai 35-metį atšventęs Mindaugas nepraranda savitvardos, sako: „Rankas turiu, atstatysiu ūkinius pastatus. Tik gaila, kad teks sumažinti gyvulių. Su likusiais pašarais nepavyks visų per žiemą iššerti“.
Gaisro ugnys prarijo per 200 rulonų pašaro, 12 galvijų.
Apie Balčiauskus kaimynai ir giminės atsiliepia tik geriausiais žodžiais. Sakė, kad jie darbštūs, nuoširdūs, atviri ir gyvenimu besidžiaugiantys žmonės.

Laima PUTRIUVIENĖ