Po dešimties dienų, praleistų Kazachstane, į Lietuvą sugrįžo 17-oji projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija. 

Rugpjūčio 1 dieną Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su „Misija Sibiras 2018“ dalyviais, grįžusiais iš ekspedicijos Kazachstane.

Septynioliktąjį kartą vykstanti misija šiemet aplankė lietuvių kalinimo ir tremties vietas Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse Kazachstane: aplankyta 16 kapinių, sutvarkyta apie 200 lietuvių kapų, 4 memorialai buvusių lagerių vietose, iškelti 6 nauji kryžiai lietuvių politinių kalinių palaidojimo vietose.  Į Rusijos Krasnojarsko kraštą planuotos ekspedicijos maršrutas buvo pakeistas, kai, likus mažiau nei mėnesiui iki misijos pradžios, Rusijos ambasada Lietuvoje atsisakė išduoti vizas ekspedicijos dalyviams.

Manoma, kad Kazachstano Karlago lageriuose kalėjo apie 20 tūkstančių lietuvių. Kazachstane iki šiol gyvena maždaug 5 tūkstančiai lietuvių, dauguma jų – ištremtieji ar buvę politiniai kaliniai, atradę ten naujus namus.

„Smagu, kad nepaisant trukdžių „Misija Sibiras“ šiemet įvyko. Esame dėkingi Kazachstanui, kad jauni, aktyvūs žmonės galėjo tęsti savo darbą ir atrasti bei įamžinti lietuvių atminimo vietas. Tokios ekspedicijos yra svarbios ne tik istorinės atminties puoselėjimui, bet ir puikus būdas atstovauti Lietuvai, tad turėtumėte didžiuotis savo veikla“, – sakė ministras L. Linkevičius.

Priminsime, kad į „Misija Sibiras‘18” ekspedicijas vyko ir šilutiškis Matas Toliušis. 

Septynioliktą kartą vykstančios ekspedicijos į Sibirą organizatoriai šiais metais susidūrė su sunkumais po to, kai Rusijos Federacijos ambasada atsisakė dalyviams išduoti vizas. Tuo metu iki išvykimo į suplanuotas lietuvių tremties vietas Sibire buvo likęs mažiau nei mėnuo. Po šio akibrokšto teko keisti kryptį ir maršrutas persikėlė į Kazachstaną. Ekspedicijos dalyviai tvarkė lietuvių kalinimo vietas Karaganos, Balchašo ir Džezkazgano apylinkėse.

Po bandomojo žygio, kuris vyko gegužę, buvo suformuotos dvi ekspedicijos komandos po 12 žmonių, kurias organizatoriai vadina „šiaurės“ ir „pietų“ komandomis pagal kelionės maršrutus.

Matas Toliušis (dešinėje) kartu su draugu Benu Aldakausku vyksta į bandomąjį žygį.

Dar prieš išvykstant į į žygį „Pamario“ korespondentė kalbėjosi  su „šiaurinės“ komandos nariu, šilutiškiu Matu Toliušiu:

-Žinoma, jog šiemet organizatoriai sulaukė daugiau nei 950 atrankos anketų, iš kurių buvo atrinkti 80 žmonių, tarp kurių buvote atrinktas ir jūs. Visa komanda įveikėte 52 km ir papuolėte į finalines ekspedicijas. Turbūt tai ne pirmasis jūsų žygis „Misija Sibiras‘18” ?

-Tiesa. Tai antrasis mano bandymas. Pirmą kartą savo jėgas išbandžiau pernai. Taip pat sekėsi neblogai – patekau į bandomąjį žygį, bet į finalinę ekspediciją nepatekau. Aišku, ties tuo nesibaigė mano kelionė.  Aš prisidėjau prie kitų renginių, vienas tokių – istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, per kurią garsiai tariami tremtinių bei politinių kalinių vardai, kad būtų išgirsti jų likimai ir išsaugota istorija.

-Panašu, kad jums istorija svarbi. Tiesa?

-Taip. Istorija man visada buvo artima širdžiai, galiausiai baigiau istorijos studijas. Šiuo metu dirbu gidu Kauno miesto muziejuje.

-Po pirmojo bandymo nepabūgote ir vėl išbandėte save projekte. Kodėl?

-Jei atvirai, to siekiau nuo pat 2006-ųjų, kai tik prasidėjo pirmosios ekspedicijos. Dar tada buvau vos paauglys. „Misija Sibiras” projektas yra lyg prisilietimas prie istorijos, tai kitokia istorija – ne ant popieriaus. Tai gyvoji istorija, visų istorijų atminimas, ne tik kryžių pastatymas Sibire, bet ir tų istorijų surinkimas tiek Lietuvoje, tiek Sibire.

-Kodėl nebandėte ankščiau sudalyvauti?

-Vis galvojau, kad nesu tam dar pasiruošęs.

-Kas sunkiausia yra žygyje?

-Šį kartą reikėjo įveikti 52 kilometrus, pernai – 47 km. Mes keliavome Ukmergės apskrities miškais, pelkėmis ir laukais bei tvarkėme partizanų brolių Vytauto ir Felikso Bagdonavičių gimtąją sodybą. Žygyje teko įrodyti ne vien savo fizinį pajėgumą, bet svarbiausia – psichologinį pasiruošimą. Šį žygį gali praeiti tiek vyrai, tiek moterys, kurių pati smulkiausia vos 48 kg sverianti mergina su didžiausia kuprine ant pečiu. Juk yra buvę, kai atrodę net patys stipriausi, deja, net pačioje pradžioje žygio sustoja. Svarbu psichologiškai pasiruošti, nes tenka įveikti keliasdešimt kilometrų per kelias dienas saulei kaitinant.

Komandose yra įvairios funkcinės grupės: virtuvės, inventoriaus, komunikacijos… Aš buvau istorijos grupėje, kai tam tikrose vietose žygio metu stabtelime ir pakalbame apie tą vietą. Šį kartą bandomajame žygyje inscenizavome partizanų bunkerio šturmą – stengėmės žygio dalyviams pateikti vaizdinį pasakojimą. Čiobiškio apylinkių miškuose kilo dūmų uždangos. Ši simbolinė inscenizacija buvo skirta partizanams V. ir F. Bagdonavičiams, kurie žuvo būtent bunkerio, įkurto prie Musės upės, šturmo metu.

-Ar tokiame projekte jaučiama konkurencija?

-Aišku, mes esame bendruomenė, turinti tą patį tikslą. Dirbame kaip komanda, todėl konkurencijos beveik nesijaučia, atvirkščiai – esame draugiški, padedame vieni kitiems.

-Kaip pasiruošti?

-Pirmiausia užpildai anketą, kurioje dominuoja atviri klausimai apie tave, tavo galimybes ne tik ekspedicijos metu, bet ir po jos. Ši ekspedicija yra tik vienas žingsnis, nes po to vyksta įvairūs pristatymai mokyklose, organizacijose ir kitur.

-Pamenate, ką jūs parašėte anketoje?

-Tai yra viena iš galimybių prisidėti prie gyvos istorijos. Tai yra kitokie istorijos puslapiai. Šią istoriją pasakoja tremtiniai, o nuvykus į apleistas nežinomas kapines jautiesi dar kitaip. Tą istoriją, kurią matai ir girdi ten, parsiveži įspūdžius ir pasakoji jaunimui, kaip bendruomenės narys. Sakoma, kad istorija bus gyva tol, kol ji bus primenama ir perduodama kitiems.

Praėjusių metų „Misija Sibiras‘17“ bandomojo žygio akimirkos

-Bandomasis žygis įveiktas, tačiau kokių savybių dar reikia, kad nueitum ilgą kelią, pasiektum finišą ekspedicijose?

-Psichologiškai turi būti stiprus ir pasiruošimas svarbus. Tai yra patogi avalynė, įvairios medicininės priemonės. Aišku jeigu batai nutrynė kojas, nereikia demonstruoti savo jėgos ir eiti toliau. Svarbu netylėti, kai skauda, jei pasitempei koją. Tada gali būti dar blogiau ir gali net išvažiuoti namo. Visada gali vėl bandyti kitais metais.

-Kada prasidės išvyka?

-Išvykimas tradiciškai planuojamas liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Pastaraisiais metais į Sibirą pavykdavo iškeliauti tik vienai 16 žmonių ekspedicijos komandai, kuri dvi savaites lankydavo lietuvių tremties vietas ir tvarkydavo kapines. Šiemet į ekspedicijas pavyks išvykti iš viso 24 žmonėms.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Viktorija SKUTULIENĖ