Jolanta, užaugusi prie Kuršių marių, įgavo tvirtą būdą. Visada siekė savo tikslo. Užgriuvus gyvenimo negandoms, nepalūžo. Ieškojo ne užuovėjos – darbo.

Išvyko į Vokietiją
Jolanta dirbo vienoje Šilutės rajono baldų įmonėje, gaminusioje vaikiškus baldus eksportui į Angliją. Kai įmonės reikalai sušlubavo, liko dirbti tik kantriausieji. Deja, įmonei bankrutavus, vėlavusių atlyginimų visai nebeišmokėjo. Jolantai įmonė liko skolinga apie 7000 Lt.
Ieškodama išeities, susigundė pasiūlymu važiuoti dirbti į Vokietiją. Kreipėsi į moterį, gyvenančią Kelmėje ir pagal sutartį su Miunchene registruota bendrove, ieškančią žmonių, norinčių įsidarbinti Vokietijoje. Miuncheno bendrovė teikia valymo paslaugas.
Kelmiškė patikino, kad darbas bus legalus, atlygis sieks 1000 eurų. Jolanta susiruošė į kelionę, tačiau, pripažįsta, iki paskutinės minutės buvo įvairiausių neaiškumų. Net kam ir kur paskambinti atvykus į Vokietiją jai buvo delsiama pasakyti. Nerimas tęsėsi ir vėliau, kai padirbėjusi pusę mėnesio sužinojo, kad sutarto atlygio iš kelmiškės ji negaus. Jolanta atsidūrė aklavietėje.
Moterį išgelbėjo darbštumas. Miuncheno bendrovės savininkė, pasirodo, beesanti lietuvaitė, į Vokietiją atvykusi gyventi prieš kelis dešimtmečius. Darbdavė pastebėjo Jolantos darbštumą ir jos gebėjimus, kuriuos netruko panaudoti nuosavo namo remontui. Tuo tarpu Jolanta namų ilgesį trumpino neatsisakydama padirbėti ir po darbo valandų. Darbdavė su Jolanta netrukus pasirašė darbo sutartį metams ir sumokėjo viską, ką buvo žadėjusi kelmiškė.
Ne viskas kaip žadėta
Jolanta geru žodžiu mini Vokietijoje gyvenančią darbdavę, tačiau nieko gero negali pasakyti apie darbininkus pažadais viliojančią kelmiškę. „Priviliojimas dirbti užsienyje buvo gerai apgalvotas, sustyguotas. Tik su siūlančiąja darbą vis nepavykdavo susitikti. Ji nuolat išsisukinėdavo neturinti laiko. Susitikimą paskyrė paskutinę dieną prieš išvažiavimą.
Pasirašant sutartį patikino, kad į darbą vežios specialiai išnuomotu autobusu: nuveš ir parveš. Mokėti nereikės, dirbsime biuruose po kelias, deja, taip nėra. Šeimininkė duoda miesto žemėlapį, nuperka bilietus, o mes pačios turime pasiekti adresatą. Iš kaimo atvažiavusios į didžiulį miestą ne iš karto įstengėme susigaudyti. Išlipusioms nurodytoje stotelėje dar reikia ir paėjėti pėsčiomis. Pirmomis dienomis nemokėjau vokiškai net pasisveikinti. Nenuvažiuosi, nesutvarkysi ar bus pastebėta grubių pažeidimų – bauda 100 eurų. Dėl aplaidumo gali ir to paties darbo netekti.
Toks likimas gresia vienai lietuvaitei. Per savaitę dirbame 45 valandas, daugiausia – savaitgaliais, kai daromi darbai, kurių nepavyksta įveikti darbo dienomis.
Geras lietuvaičių darbas
Dirbame su puikios kokybės valymo priemonėmis. Galime dirbti net be pirštinių – rankos nenukenčia. Priemonių užpurškiame, palaukiame kelias minutes ir nuvalome minkštomis servetėlėmis. Paviršiaus nebereikia šveisti iki devynių prakaitų.
Jei biure yra parketas, jis kartą per du mėnesius lakuojamas. Tam į vandenį pilama specialaus skysčio, kuriuo išplovus grindis, jos po 15 minučių džiūdamos pasidengia apsauginiu sluoksniu. Taip atnaujinama grindų danga. Langus plauname per generalinę švarinimo dieną vadinamą „Griundingu“. Langus plauname specialiu skysčiu. Tokie rimti valymai užsakomi ir naujos statybos biuruose, kai reikia išvalyti patalpas, naujus baldus. Tuomet dirbame net po keturias. Stengiamės dirbti ir greitai, ir atsakingai. Tačiau nepatenkintų vis tiek pasitaiko. Rodos, dirbai atiduodamas visą save, o užsakovas skundžiasi, kad liko nepastebėta dėmė. Nekreipia dėmesio, kad ta dėmė jau nepanaikinama. Daugiau valydamas gali visai sugadinti. Tada tektų atlyginti nuostolius. Buvo atvejis, kai valytojai užsitrenkė durys. Toji bandydama atidaryti jas pažeidė. Jai buvo paskaičiuota bauda.
Dirbau advokato, odontologo kabinetuose, kur svarbiausi reikalavimai buvo nieko nepajudinti iš vietos. Kur reikia kad valytoja kalbėtų, siunčia mokančias kalbą. Aš dirbu ten, kur kalba nebūtina. Dirbu savą darbą, niekas nekreipia dėmesio. Yra biurų, kur atėjus į darbą ryte yra pasiūloma kavos. Atsisakyti būtų nemandagu. Prieš šventes turkų biure padovanojo 30 eurų, linkėdami pasidaryti sau dovaną. Kitos valytojos galėjo pasidžiaugti ir didesnėmis sumomis kalėdinėms dovanoms. Kuo mažesnis biuras, tuo nuoširdesni darbuotojai. Viena valytoja, dirbanti didžiuliame sporto klube, sakė niekada nesulaukusi jokių dovanų. Nors pastebiu, kad vokiečiai darbštūs, tačiau šiukšlių nesistengia pataikyti į šiukšliadėžę.
Namų ilgesys nepaleidžia
Po 4 mėnesių ypač traukė į namus. Po šešių – laikas tarsi sustojo“, – pasakojo atostogų grįžusi Jolanta. Tik atostogavimui laiko neturėjo – savo namuose darė remontą. Ir vėl – į Vokietiją.
Kalėdas, Naujuosius Jolanta sutiko Vokietijoje. Tomis dienomis darbo netrūko. Jolanta pasakoja, kad odontologijos klinikos, kuriose ji dirba, pacientams atviros ištisą parą. Tarpušvenčiu dirba ir kitos firmos.
Moka daug amatų
Jolanta – siuvėja ir dar daugybės amatų žinovė. Jai patiko vairuoti net sunkvežimį. Juo vežiodavo daržoves į Lenkiją. Vairavimas ją gundė nuo pat paauglystės. Sulaukusi 18 metų, jau turėjo vairuotojo teises. Anksti susipažino su savo būsimuoju ir netrukus už jo ištekėjo. Gimė dukra, po 4 metų – antroji. Šeimyninė idilė ilgai netruko. Jolanta prieš 6 metus po ilgos ligos neteko vyro. Po šios netekties netrukus Anapilin išėjo ir Jolantos tėvas. Ant Jolantos pečių sugulė daugybė rūpesčių: liko viena su vaikais, be pinigų, bet su nebaigtu remontuoti senučiuku namu.
„Gyvenau nuo atlyginimo iki atlyginimo. Daugelis sakė, kad neišgyvensiu“, – mena Jolanta.
Moteris nenuleido rankų, vėliau pasijuto esanti gyvenimo užgrūdina. Kibo į namo remontą. Viską darė savo rankomis, tik elektros darbų neišmano…
Jolantos dukros
Viena Jolantos dukra studijuoja muzikos pedagogiką Klaipėdos universitete. Matyt, tokią profesiją pasirinko neatsitiktinai. Gitara grojo Jolantos vyras. Po jo mirties nutrūkusias gitaros stygas pakeitė dukra Simona, išmoko groti. Gimnazijoje lankė muzikos būrelį. Simona dar mažytė svajojo mokytis muzikos mokykloje, tačiau savo noro principingai nereiškė, o tėvai neturėjo papildomų lėšų vežioti į pamokas. Dabar ji jau studentė. Iš susitaupytų pinigų nusipirko pianiną.
Kita Jolantos dukra Rasa prižiūri namus ir netrukus su savo išrinktuoju sulauks pirmagimio.
„Dar važiuosiu pusmečiui, o paskui bus matyti“, – sakė Jolanta, pripažindama, kad jau po pirmojo pusmečio darbo Vokietijoje pajuto finansinį pakylėjimą. Iš Vokietijos parvežė lauktuvių, drabužių dukroms, iš uždirbtų pinigų nupirko namui stogo dangą, baldus, paklojo naujas grindis, ištapetavo kambarį. Iš kito pusmečio uždarbio ketina apšiltinti namo sienas.
Vis dėlto Jolanta pripažįsta, kad emigrantai visada turi blaiviai mąstyti. Emigrantui labai lengva paslysti. Tam yra daug pagundų. Jaunoms moterims siūloma ištekėti už pinigus. „Du tūkstančiai eurų į rankas bei dvejus metus kas mėnesį po 500 eurų siūlo…“ – sakė Jolanta. Tokie pinigai apsuka galvą, o apie tai, kaip paskiau nutraukti santykius, nepagalvojama. Tokių pasiūlymų sulaukė ir Jolanta.

Laima PUTRIUVIENĖ