Gyvenimas – smėlio pilis…
35-erių našlys Endrius sako, kad jo gyvenimas, kaip vaiko delniukų paplūdymyje nulipdyta smėlio pilis, kurios nebeliko, kai kažkas skubėdamas užmynė statinėlį su bokštais ir ant jų nutūpusią plaštakę gelsvais sparneliais…
Dvejus metus Endrius nuo Velykų iki Vėlinių gyveno atsiskyręs nuo žmonių girios viduryje, susirentęs varganą guolį po senu ąžuolu, kurio drevėje naktimis ūktelėdavo pelėda. Paukštis geltonomis akimis apsiprato su žmogaus buvimu ir nesikuklindavo imti maistą iš vyro sukaltos lesyklos. Pelėdai nerūpėjo, kas jos kaimyną nubloškė į mišką – egzotikos ieškojimas ar bėda? Endrius, šiandien dirbantis Islandijoje, sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją, tačiau pavardės neatskleidė. Nesutiko ir fotografuotis. Anot jo, ir taip kartais sutikti pažįstami nesiliauja smalsauti apie jo nelaimę, o kas nutiks, kai dar laikraštis ištrimituos?! Gana tų užuojautų, tikrų ar apsimestų. Likimas Endriui paruošė skaudų smūgį, kai, rodos, priekyje laukė tik laimė su mylima moterim ir sūnaitėliu, irgi Endriumi. Endrius prisipažino atsiveriąs, nes po to pačiam kiek lengviau, tarsi po išpažinties, o kiti tegul žino, kad laimė – sunkiai nutveriama paukštė.
Susipažinti padėjo delfinai
Endriaus giružė – Šilalės ir Šilutės rajonų paribyje. Gumbuotą ąžuolą proskynoje aptiko grybaudamas, kai namuose, aštuonbutyje jo dar laukdavo miela Emilija. Endrius ir Emilija – tiesiog pavadinimas romanui. Endriui jo pati – geriausia ir gražiausia pasaulyje. Susipažino su ja neįprastai: delfinariume. Ji ne ėjo, o plaukė. Geltonkasė, rugiagėlių spalvos akimis, pailgo skaistaus veido, liaunos povyzos – žaviausias taikinys vyro žvilgsniui. Endrius išdrįso užkalbinti. Ji atsakė, įdėmiai nužvelgdama šnekintoją – ar ne laidokas kybina? Endrius prisistatė: statybos darbų meistras, studentas neakivaizdininkas. Jų susitikimas nesibaigė paplepėjimu – išaugo į draugystę su droviais pasimatymais. Pirmas bučinys – po daugiau nei pusmečio, lova – po vestuvių, po pusantrų metų pažinties. Atšventė jos senelių sodyboje, Skuodo rajone. Dūdų nebuvo – pačiuženo smičiumi smuikelę kaimo muzikantas, pavergdamas vestuvininkus lietuviškomis melodijų pynėmis. Pagriežė ir čigoniškų, greitesnių, smagių šokiui.
Antrą pavakarę Endrius ir Emilija, lydimi nuotakos tėvų, išvažiavo į Klaipėdą pas sirguliavusią jaunikio motiną. Pastaroji, pamačiusi laimingus veidus, taip pat nušvito, užmiršo negalią, šoko svetelius vaišinti iš anksto suruoštais gardumynais, naminiu juodųjų serbentų vynu. Užstalė žydėjo jaukumu, nuoširdumu, linkėjimais, kurie ilgai pildėsi. Gaila, švytinčių jaunųjų nematė Endriaus tėvas, kaunietis, chemikas, kurį po penkiasdešimtojo gimtadienio pakirto amžiaus rykštė – vėžys.
Endrius ir Emilija savo laimę kūrė mažame miestelyje. Jis dirbo privačioje statybos bendrovėje darbų meistru, ji – mokytojavo, dėstė lietuvių kalbą. Gimė sūnaitėlis. Pirmas paveldas – tėvo vardas. Endriukas augo sveikas, guvus. Buvo šešerių, kai atsitiko nepataisoma.
Birželio 13-oji…
Birželis Endriui visuomet liks pažymėtas dviem ženklais: vestuvių saulute ir mirties kryžiumi. Kas atšokta – šeimos nuotraukų albume. Ten ir Emilijos laidotuvių procesija. Laikas sustingęs fotografijose. Endriaus mintys tuos vaizdus sujudina raibuliais tarsi į tvenkinį įmestas akmenėlis. Krūtinėje dursteli širdį. Tie du skirtingi birželiai nebeišdildomi. Endrius netikėjo skaičių magija, manė, jog tai tik atsitiktiniai sutapimai, tačiau šiandien, paragavęs atsiskyrėlio vienatvės, ima giliau suvokti supantį pasaulį. Birželio 13-osios tragedija pradėjo koreguoti jo racionalų mąstymą. Tą dieną Emilija ryte išvažiavo dviračiu į parduotuvę apsipirkti ir negrįžo. Norėjo pasisodinti ant dviračio balkelio ir šešiametį Endriuką, bet Endrius atkalbėjo sakydamas, jog viena greičiau susitvarkys. Emilija nepriešgyniavo. Po pietų šeimynėlė ketino lėkti automobiliu į Palangą pasiturkšti prie jūros. Endriukas labai mėgo statyti iš šlapio smėlio pilis, įsmeigiant į bokštus vėliavėles ant spalvotų pieštukų. Planuotą malonumą paglemžė netikėtas skausmas – Emilija žuvo.
Pašėlusiu greičiu važiavęs lengvasis automobilis posūkyje partrenkė ir mirtinai sužalojo dviratį mynusią trisdešimtmetę moterį. Avarijos kaltininkas nesustojo. Įvykį matęs paauglys važiavo dviračiu kita kelio puse. Pasak moksleivio, tamsiai mėlynos spalvos „opelis“ susimėtęs nurūko Priekulės kryptimi. Policija jo nerado. Endriui dėl to dar skaudžiau. Norėtų pažvelgti nusikaltėliui į akis. Ar jose išvystų bent lašą žmoniškumo? Vargu.
Gyventi senajame bute, kur viskas alsavo Emilija, Endrius nebegalėjo – pernelyg daug prisiminimų gožė praeitį. Dienos liko be turinio. Atsisėda virtuvėje – mato Emilją su valgių rykais, įeina į miegamąjį – Emilija šypsosi, nusimeta chalatą. Dar po minutės iškyla sutuoktuvių ceremonija, apsikeitimas auksiniais žiedeliais. Ant jo žiedo išgraviruotas jos vardas, ant jos – jo. Jos žiedelis liko ant jos pirštelio karste. Kai nuleido antvožą, Endrius suklupo, apkabino birželio saulės šildomą poliruotą medį. Giminaičiai jį atitraukė. Ar kada išnyks tie vaizdai? Endrius suprato – ramybės čia nebeturės. Persikraustė su Endriuku į uostamiestį, pas savo motiną. Tačiau Klaipėdos bruzdesys, ūžesys jau trikdė Endrių. Prisiminęs girią ir ąžuolą jos viduryje, pro šalį traukiančią ežių šeimynėlę, vis dažniau pagalvodavo apie atsiskyrėlio dalią. Nemanė, jog išeis visam, gal laikinai, kol atlėgs tragedijos skausmas.
Sutiko viensėdyje pagonį
Endrius ir Emilija gyveno taupiai – mokėjo prilaikyti litą. Santaupos leido Endriui du pusmečius 2011-2012 m. atsiskirti nuo žmonių maišalynės miške. Giria – ne dykuma, užklysdavo uogautojų, grybautojų, tik retokai. Kai kurie smalsaudavo, ar Endrius taip leidžia egzotines atostogas? Trumpai apkirptas, nusiskutęs vyras prie ąžuolo jiems nepriminė kenčiančio atsiskyrėlio. Endrius pokalbių netroško – juk nuo jų slėpėsi – atsitiktinai sutiktiems miesčionims savo pergyvenimų neatskleidė. Giliau pabendraudavo tik su merdėjančio vienkiemio savininku, aštuntą dešimtį įpusėjusiu žemaičiu Kaziu, gyvenančiu už pustrečio kilometro. Pastarojo apšiurusi daržinė priglaudė jo automobilį bei atsivežtą gera. Dalį maisto ir medinių valgio rykų Endrius turėjo dvivietėje palapinėje, kurią rugsėjį papildomai apgaubdavo brezentu, kad neperlytų. Gaivaus vandenėlio parsinešdavo iš netoliese sruvenančio žolėmis apaugusio šaltinėlio. Skanus buvo ir Kazio šulinio vanduo. Metai Kazio nesusmukdė: vidutinio ūgio, drūtas, kaip žemaičiai sako, bet ne storas, su iš panosės kyšančiais plaukų kuokštais. Našlys ūkininkas, maklinėjantis po savo kiemą, kuriame palei svirną stovėjo senutėliai vežimas ir vežimaitis, šalia – aprūdijusios akėčios, kopėčios, dvelkė pradingusia senove. Kazys paporino 2010-aisiais palaidojęs žmoną Mortą, dešimčia metelių jaunesnę už jį. Sugyveno dukrą ir sūnų. Dukra Anglijoje, tarnaitė, sūnus ne už jūrių marių – Tauragėje, smulkus valdžionis, buhalteris. Aukštėliau nebeužkops – nepartinis, nepalaižūnas. Kas pusmetis aplanko. Pasivaišina kaimyno išvaryta tikra ruginuke, gira, pasigodoja, kad nebėra Mortos. „Morta, Morta, dar po kvortą už rugius ir kviečius“, – sukuždėdavo Kazio lūpos. Tėvo ir sūnaus prisiminimuose Morta atgydavo, sekmą dieną sėsdavo į brikelę, kad Kazys į kaimo bažnytėlę nudardentų vingiuotu vieškelėliu mišių klausyti. Kazys, kiekvieną šviesesnį rytą saulelei nusilenkiantis, kartais užsislėpęs atšliaužiančiam žalčiui į lėkštę po trobos laiptais pieno įpilantis, klauptis neidavo, šventoriuje pasilikdavo laukti pamaldžios žmonos. Anot Kazio, pagoniško tikėjimo trupiniai jį tebešildo, nors Kristaus mokymo nepeikia, tegul tik žmonės nuoširdžiai jo laikosi. Taip ir bekruta gyvas. Endriaus netektį, norą pabūti vienam, atsitokėti, Kazys suprato, aiškinti nereikėjo. Giliau vienas kitą pasižinę, sykį Kazys pabylojo, ką senovės žemaičiai labiausiai saugojo teisybę. Todėl dažnai sakydavo: „Tegul mane vietoje raus giltinė, jei neteisybę porinu“ arba „Liksiu, neliksiu, bet į meluojantį kibsiu“. Endriui šie priežodžiai patiko. Deja, šiandien daugiau prisitaikymo prie stipresnio ¬– teisingumui gali ruošti įkapes.
Endriaus maistas miške – uoga, grybas, lauže kepta bulvė su lupena, atsivežtos pupelės, kepta duonelė pagardinta česnaku, vytintos dešros skridinėlis. Nepersivalgė, bet ir nebadavo. Kas antras sekmadienis traukdavo pasižmonėti pas Kazį. Žemaitis vaišindavo, kiek įstengė.
Po medžiu – pokalbiai su savimi
Miške Endrius mėgo stebėti skruzdėlyno kaugės gyvenimą. Vabzdžiai tempė šapus, lapus. Kai žmogus įsižūrėdavo, jokio chaoso nebematydavo – tik tvarką, kai kiekvienas kruopščiai atlieka, kas anam priklauso. Skruzdėlynas – kolektyvinio proto sociumas su sava herarchija. Tegul žmonės nemano esą aukščiau viso, kas gyva. Bitės irgi gyvena bendro tikslo labui. O žmogus – sau, sau, sau. Na, egzistuoja įvairūs fondai, padedantys vargstantiems, bet tai antraeile veikla, neišsprendžianti besikaupiančių žmonijos problemų. Net filosofų raštuose nerasime vienos tiesos, vieno kelio į laimę. Gal homo sapiens psichiką maitina konfliktai? Augame dvasiškai, ekonomiškai, kol lenktyniaujame, ginčijamės. Trapi būsena, kurios grėsmingas šešėlis – karas. Kiek karų nuo amžių glūdumos kariavo vien lietuviai, žemaičiai – šitai išguldyta istorikų knygose. Endrius, perskaitęs Simono Daukanto raštų tomus, stebisi nesantaikos gajumu. Panašios mintys vargina. Jam su kaupu savo nelaimės. Pragiedruliai – girios gyventojų gyvenimas. Net gyvatė neužminta nekerta. Šmirinėja driežiukai, kepurnėjasi vabalėliai, sraigė ant lapo palieka seilėtą dryžę, zyzia širšės, mezga voratinklius vorai, maklinėja ežių šeimynėlė. Kruta visur: medžių lapijoje, paunksmėje, žolėje, virš samanų, po samanomis. Akį džiuginantis margumas. Endriui giria, jos paukščiai leido pergalėti patirtą negandą. Jis sugrįžo į miestą pas išsilgtą motiną, sūnų. Darbas Islandijoje irgi buvo savotiškas dvasios prieglobstis, nes į kompanijas Endrius nesispraudė, kas 3-4 mėnesiai grįždavo į Lietuvą. Draugo padedamas šiandien triūsia Švedijoje. Į sijonus dar nesižvalgo, bijo, jog tokios, kaip Emilija nesutiks. „Jei draugauti, tai rimtai, jei susieiti, tai visam gyvenimui, kad širdis džiūgautų. Gera žmona niekada nebus pamotė mano vaikui, tik antra mama“, – sako Endrius. Tegul kuo greičiau išsipildo šis pamažėle bręstantis atsiskyrėlio noras.
R. D. Mažutis