Grybų metas dosnus ne visiems
Vasaros karščiai nepraėjo be pasekmių. Kai kurių gamtos gėrybių neužderėjo arba jas išdegino karščiai. Mėlyniautojai skundėsi, kad šiemet nebuvo uogų. Prasidėjus grybų metui, daugelis įprastinėse vietose grybų neranda. Tačiau kai kas tikina baravykus pjauną šimtais, tiesiog šienaujantys…
Būtent taip sakė prie halės prekyvietės grybais prekiavęs vyras. Savaime suprantama, jis nepanoro nurodyti, kur taip galima „pašienauti“ grybų…
O štai šilutiškė Aldona neslepia grybaujanti Šilalės miškuose. Nors grybautojų ir ten netrūksta, tačiau ji į mišką išsiruošia labai anksti. Iš namų išvažiuoja dar su tamsa, kol atvažiuoja, pradeda švisti.
„Į bundantį mišką įžengiame pirmieji. Viena niekada nevažiuoju. Ir pasiklysti bijau, ir šiaip dviese smagiau. Grybauti mėgstu nuo seno, anksčiau su dviračiu važiuodavau čia pat už miesto, prie aerodromo. Į namus grįždavau visada su pilnu krepšiu. Grybų užkonservuodavau, jų turėdavau visus metus ir kitiems išdalindavau. Šiemet jau ne vieną kartą grybavau. Grybai – labai sveiki, gražūs, nors ir dideli. Keturi baravykai svėrė kilogramą, kurį tik pjoviau – visi sveiki.
Grybų sezono kasmet laukia šilutiškis Edvardas. Jis sako, kad šiemet grybų augimo požymių dar nebuvo, kai „Delfi“ portale perskaitė apie gausius grybautojų laimikius Žemaitijos miškuose. Susidomėjo informacija apie tai, kad kažkam pavyko surasti apie 500 grybų. Suskubo nuvažiuoti į gerai dar nuo vaikystės žinomą miškelį, į tas vietas, kur gyveno jo seneliai, proseneliai. Klaipėdos rajone esantis miškas ribojasi su Švėkšnos miškais.
„Gerai pažįstu mišką, todėl netrukus radau grybų. Matyt, dar niekas nebuvo jų užėjęs. Per neilgą laiką pririnkau du krepšius mažyčių baravykų. Visi rudagalviai sveikutėliai…“ – džiaugiasi Edvardas. Šių miško gėrybių paruošė žiemai. Edvardas pastebi, kad dabar tinkamiausias laikas grybauti – grybai nesukirmiję.
„Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau tik kol kas grybai sveiki. Pasikeitus mėnuliui, netrukus grybai ims kirmyti. Pernai iš to paties miško grįžau su pilnais krepšiais grybų, vos tilpo automobilio bagažinėje. Tačiau pernykščiai grybai buvo rinkti netinkamu laiku, labai sukirmiję“.
Iš Inkaklių kilęs šilutiškis Arūnas savo sode užsiaugina įvairiausių daržovių, vaisių, uogų, tačiau grybauti, šypsosi, tenka miške… Grybavimas, kaip ir žvejyba, jam teikia malonumą. Nuo miesto triukšmo ir skubos mėgsta laiką leisti su meškere prie upės ar vaikštinėti po mišką su krepšiu. Arūnas pastebi, kad grybų, kur įprastai jų būdavo, jau antri metai iš eilės nėra. Pernai ir šiemet grybų nerado Gaideliuose, Šilininkuose.
Nors daugelis sako, kad grybų rugpjūtį nebuvo Meškinės miškuose, šilutiškis Kęstas kelis kartus iš ten grįžo su pilnais krepšiais gražuolių baravykų. Miško tankmėje užėjęs grybų laukymę netvėrė savo kailyje, skambino žmonai ir šmaikštavo: „Ką daryti, pjauti? O gal namo važiuoti?..“
Šeštadienį grybus turguje pardavinėjusi moteris sakė, kad gyvena Rūdynuose, todėl žino grybingas vietas. Prieš septynias ryto išsiruošusi į mišką, netruko grįžti su pilnais krepšiais baravykų, raudonikių. Už kilogramą baravykų ji prašė 25 litus. Greta jos grybais prekiavęs vyras nebuvo kalbus. Sakė, kad vietų, kur jis grybauja, nelabai kas rastų.
Kitas prekeivis pasakojo paąžuolių radęs nuosavoje girioje. Baravykai, vadinami paąžuoliais, yra viena iš 14 Lietuvoje augančių baravykų rūšių. Šie baravykai auga liepos-spalio mėnesiais, daugiausia rugpjūtį ir rugsėjį, jie dar vadinami žalbaravykiais, zuikbaravykiais, auga ąžuolynuose ir mišriuose su ąžuolais miškuose, mėgsta kalkingas dirvas.
Kęstučio gatvės gyventojai Birutė ir Algis iš Tenenių miškų (Šilalės r.) sugrįžo su didžiuliais krepšiais grybų. „Grybautojų taip pat netrūksta“, – sakė sutuoktiniai.
Laima PUTRIUVIENĖ