Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą.

Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.

Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švenčiama žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją.

Mildos šventyklos

Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniuje jos šventykla stovėjusi Antakalnyje.

Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti?

Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg kunigaikštytė, lyg dievaitė Milda. Gal prie to Mildupio gilioje senovėje, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta Mildos šventyklos? Gal ten, atėjus gegužės mėnesiui – Mildos mėnesiui, pilnais gyvybės paupiais vaikščiojo anų laikų jaunimas?

Beje, pagoniškais laikais šis mėnuo dar vadintas sėmeniu, žiedžiu, miličiu, mildiniu.

Milda – moteris su puokšte gėlių

Pasak P. Dundulienės, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula (apie 0,5 uolekties aukščio) – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m., sienoje.

Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus… Dionizas Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams. Beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų, tik nuojauta, kaip jos galėjusios atrodyti.

Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų.

Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.

Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu?

Ar buvo Pizius ir Gondas?

Beje, lietuviai, pasak J. Lasickio, turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.

Iki šiol gaji ir Birutės legenda. Kęstutis pasigrobęs ją nuo aukuro ir vedęs, o jam mirus Birutė vėl sugrįžusi kurstyti savo aukurą. Tai dar vienas liudijimas apie karštą lietuvišką meilę. Iki šių dienų Birutės kapas yra savotiškas piligrimų objektas.

Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų ir dievų liudija, kad lietuviai ne prasčiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą. Tad yra tvirtas pagrindas gegužės 13-ąją ir visą mėnesį drąsiai mylėti, mylėtis ir voliotis žolėje, o ne vasario sniege.

Inf. iš kalendoriaus