Žinoma biologė žolininkė Jadvyga Balvočiūtė gyvena Žemaitijoje, Virvytės ir Ventos upių santakoje. 78 metų moteris čia ekologiškai ūkininkauja, rūpinasi savo žolynais ir renka laukinę augmeniją. Pamažu atkuria retų augalų augavietę. Natūrali gamta J. Balvočiūtei teikia malonumą, todėl ji su apmaudu žvelgia į tai, kuo žmonių statytos užtvankos pavertė jos mylimą upę.

Gyventi į savo gimtinę Gyvolių kaime daugiau negu prieš 30 metų grįžusi moteris puikiai prisimena, kaip atrodė Virvytės upė jos vaikystės laikais.

„Į Ventą įsiliejanti Virvytė būdavo švari, sekli, bet srauni. Vasarą galėjai semti tyro vandens saują ir atsigaivinti. Matydavau, kaip gilesnėse vietose šmėžuoja ir žvejus vilioja didesnės žuvys, o įbridus į seklumą man pačiai į kojas imdavo baksnoti gružliai“, – pasakoja J. Balvočiūtė. Ji pastebi, kad šių švarų vandenį ir žvirgždėtą dugną mėgstančių žuvų – gružlių, žemaitiškai vadinamų roboiliais, čia jau seniai nebėra. Nors lydekų ar raudžių vietiniai žvejai dar pagauna.

Upės ruožai primena kūdras

Daugiau negu dešimt į atkarpas upę sukapojusių užtvankų pakeitė tiek vietos gyvūniją, tiek augaliją. Sovietmečiu senus vandens malūnus pakeitė hidroelektrinės, kurios dabar prastai prižiūrimos. Panaši problema kamuoja ne vieną Lietuvos upę ir upelį. Po sovietinio vajaus pakinkyti gamtą savo naudai ir elektrifikuoti visą šalį liko daugybė hidrotechninių statinių, kurie iki šiol daro žalą gamtai.

Greta J. Balvočiūtės ūkio nusidriekusi Virvytė gyventojams labiau primena liūdną kūdrą, o ne upę. Krantai vis labiau apauga žolėmis ir pelkėja, o rudenį į vandenį nukritę lapai plaukia į priešingą pusę negu juos turėtų nešti natūrali upės kryptis – tėkmė tiesiog sustojusi. Nereikia būti mokslininku, kad nustatytum, jog užtvankos čia daro stiprų poveikį upės natūraliam režimui ir visai ekosistemai, o žuvims nebėra tinkamų sąlygų migruoti ir neršti.

Apie 30 mokslinių ir daugiau nei 70 mokslo populiarinimo straipsnių per savo gyvenimą paskelbusi botanikų draugijos narė J. Balvočiūtė prisimena, kad nuo žmogaus veiklos buvo paliesta ir upės pakrantė. Pašnekovė džiaugiasi, kad pavyko atgauti nuosavybę ir suartus žemės plotus greta upės vėl paversti natūralia pieva. Dabar čia atsigauna kelios į Raudonąją knygą įtrauktos augalų rūšys. Ūkininkę taip pat džiugina, kad pievoje klesti vabzdžiai, peri paukščiai, pilna kitų smulkių gyvūnėlių – sugrįžta natūrali ekosistema ir įvairovė. Ekologinį ūkį puoselėjanti žolininkė pripažįsta, kad toks ir buvo jos tikslas, kai jį sugrįžo gyventi į gimtąją Žemaitiją.

Įvertino užtvankų žalą

Užtvankos ant Ventos ir Virvytės upių sulaukė nemažai mokslininkų dėmesio, kai buvo rengiama Lietuvos užtvankų įvertinimo studija. Net kelios Ventos ir Virvytės užtvankos pateko į visos šalies sąrašą 20-ies hidrotechninių statinių, kurių demontavimo nauda žuvims būtų didžiausia.

Mokslininkai pabrėžė, kad Ventos vidurupio teritorijoje saugomos ES svarbos žuvų rūšys. Tai auksaspalvis ir paprastasis kirtikliai, paprastasis kūjagalvis, mažoji nėgė. Taip pat yra kitos saugomos vandens gyvūnų rūšys bei Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės. Pasak specialistų, esant palankioms hidrologinėms sąlygoms ši Ventos dalis pasiekiama ir šlakiams bei upinėms nėgėms. Šioje upėje yra ir žiobrių nerštaviečių.

Studijos autoriai konstatavo, kad užtvankos turi neigiamą  poveikį natūraliai upės ekosistemai. O kuo daugiau užtvankų upėje, tuo didesnė jų žala, nes žuvys ir kiti organizmai tiesiog negali įveikti tiek kliūčių.

Permainos prasideda nuo sąmoningumo

Ventos ir Virvytės santakoje gyvenanti J. Balvočiūtė labiausiai pasigenda užtvankų priežiūros. Ji svarsto, jeigu statiniai būtų tinkamai prižiūrimi ir valdomi, tuomet žala gamtai nebūtų tokia didelė ir akivaizdi. Dabar net neaišku, kas yra atsakingas už užtvankas, kurios stabdo ir varžo natūralią Žemaitijos upių tėkmę.

J. Balvočiūtė yra įsitikinusi, kad kalbėti apie žmogaus santykį ir darnų gyvenimą su gamta reikia nuo mažų dienų. Todėl ji pati savo ūkyje rengia edukacinius užsiėmimus bei šviečia jaunąją kartą.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos ir Europos upės nuo praėjusio amžiaus pradžios buvo tvenkiamos energijos gamybai, laukų drėkinimui, potvynių reguliavimui. Tačiau užtvankos sensta ir tampa ekonomiškai ir techniškai nenaudingos, ir net žalingos aplinkai. Ne veltui daugybė specialistų, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų yra susirūpinusios užtvankų keliamu pavojumi žmogui ir gamtai.

Rūta Jankauskaitė