Į Mažąją Lietuvą atskubėję kaimyninių regionų Žemaitijos ir Suvalkijos atstovai varžėsi, kieno tautinis kostiumas gražesnis, žodis, daina skambesnė, šokis miklesnis, valgis gardesnis. Varžytuves organizavo Šilutės r. Savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka kartu su Šilutės raštijos ir knygių draugija, LBD Šilutės skyriumi, Gargždų kultūros centru bei Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykla.

Varžytuvių dalyviams ir svečiams buvo per ankšta Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos salėje.

Varžytuvių dalyviai rinkosi Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykloje. Ir erdvi šios mokyklos salė bibliotekininkų renginiui buvo per ankšta. Varžytuvių dalyviai nėrėsi iš kailio, įrodinėdami savo regiono pranašumus, o žiūrovai gavo geros nuotaikos glėbį bei žinių apie kaimyninių regionų ypatumus.
O kai suvalkiečiai, žemaičiai ir mažlietuviai atidengė šeimininkių paruoštų valgių lauknešėlius – visi pasijuto gerokai praalkę.

Seimo vicepirmininkas Kęstas Komskis įteikė LR Seimo apdovanojimą F. Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorei Daliai Vladislavai Užpelkienei.

Garbingas apdovanojimas D. Užpelkienei
Varžytuvių iškilmingoji dalis – Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorei Daliai Vladislavai Užpelkienei įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas „Už indėlį atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Lietuvos valstybės ir parlamentarizmo tradicijų stiprinimą, veiklą visuomenės gerovei“.
Apdovanojimą įteikė LR Seimo vicepirmininkas Kęstas Komskis.
Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis pasidžiaugė, kad išskirtinis Seimo apdovanojimas skirtas Šilutės rajono F. Bajoraičio bibliotekos vadovei, tai yra garbė ir visai Savivaldybei.
Varžytuvių trijulė
Varžytuvių vadeles rankose laikė Marijus Budraitis: „Gyvename krašte, kur susitinka Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrų tiltai, kur yra pagoniškos, liuteroniškos, katalikiškos tradicijų santaka, kur gyventojai save vadino lietuvininkais, išsiskyrė savita apranga, šišioniškių tarme. Šioje žemėje tebepulsuoja lietuvininkų dvasia, nors čia gyvena žmonės, atvykę iš įvairių Lietuvos regionų, atsinešę anų regionų papročius, tradicijas, kultūrą. Šioje žemėje susilieja lietuvininkų ir kitų regionų etninės kultūros. Susibėgome susipažinti, pasidžiaugti, pasidalinti“. Žemaitijos etnografiniam regionui atstovauti atvyko Gargždų folkloro ansamblis „Cyrulelis“ (vadovas V. Radavičius), žemaičiai savo komandą vadino „Žemaite nuo rubežiaus“.
Suvalkijai (Sūduvai) atstovavo Šakių kultūros centro folkloro ansamblis „Šakija“, kuriam vadovauja V. Snudaitienė. Zanavykų komanda buvo gausiausia, ne visi ir tilpo jiems skirtame kiemelyje. Mažosios Lietuvos šišioniškiams vadovavo lietuvininkų tarmės puoselėtoja Vaida Galinskienė, komandos branduolys – Šilutės kraštotyros draugijos folkloro ansamblis „Ramytė“ (vadovė G. Pocienė).

Mažosios Lietuvos regiono šišioniškių komanda.

Po tris auksinius taškus
Varžytuves įdėmiai stebėjo ir komandų pasirodymus atsakingai vertino komisija: Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos direktorius, istorikas Pranas Avižinis, Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesorė, Klaipėdos m. savivaldybės etnokultūros centro folkloro ansamblio „Alka“ ir vaikų ir jaunimo ansamblio „Vorusnėlė“ meno vadovė Dalia Kiseliūnienė, F. Bajoraičio viešosios bibliotekos direktorė Dalia Užpelkienė, Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas metodininkas Algirdas Navickas ir Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Algirdas Gečas.
Kiekvienas komisijos narys turėjo po 3 „auksinius“ balus, kuriuos pelniusios komandos krovė kiekviena savo kraičio skrynią.
Pirmoji rungtis – tarmiškai prisistatyti
Tik 4 minutės buvo skirtos komandoms tarmiškai perteikti savo regiono ypatumus. Komisija vertino komandų prisistatymo informatyvumą, tarmiškumą, etnografiškumą, kūrybiškumą, išradingumą, originalumą.
Pirmieji prisistatė šišioniškiai: „Esam šišioniškiai, šišion gimę, šišion augin, šišion savo širdies drauges ir draugus parsivedę, vaikus užauginėn. Gyvenam prie vandenų, dėl to su vėjais nesipykstam, dėl to potvyniai mūs gor dar nenuplovė. Per pietus žuvį šmekiojam, ropučių, svogūnų užsiauginin žiuvienę verdam. Pavakariams – mas sakom palaunagė – pyragą šmekiojam, o po žvejybos sušalin sugrįžin – „meškinės“ paimam… Visa ko turim, ant nieko nerūgojam į atvažiavėlius nežvairuojam, dėl to dikčiom gera gyvenam. Visuomet sava kraštą gėsmis giedam“, – fobiliavo lietuvininkų tarme V. Galinskienė. „Ramytė“ užtraukė dainą „Ant jūružių marėlių“.
Žemaičiai tikino esą laimingi, mat nuo ankstyvo pavasario ieško cyrulio (vyturio) plunksnos, kurią atradę būna laimingi. Žemaitės porino, kad Cyrulio dieną, plaukų nešukuoja, tiki – tuomet vištos lysvių neiškapstys; miltų nesijoja, kad amaras daržų neapeitų.
Zanavykų komanda traukė dainą, geriausiai atspindinčią regiono ypatumus.
Etniniai kostiumai
Mažiausiai taškų pirmoje rungtyje surinkusi zanavykų komanda pirmoji pristatė savo regiono tautinį kostiumą.
„Sūduvos karštas susiformavo vėliausiai. Manome, tai ir turėjo įtakos, kad mūsų tautinis drabužis yra spalvingiausias, turtingiausias tarp visų Lietuvos regionų tautinių drabužių. Kapsių ir zanavykų moterų kostiumai skiriasi tik liemenių ilgiu ir pasiuvimu. Andarokai – vilnoniai, pusvilnoniai. Tamsių spalvų, simetriškai išdėstytais spalvotais dryžiais. Andarokai buvo priraukti, moterys eidavo kaip su uodega žemę šluodamos, visą rytinę rasą surinkdamos. Prijuostės – puošnios, apačioje su kutais, kartais su įaustu ryškiu kaspinėliu. Zanavykės galvą puošia raštuotai austa skepetaite, mergaitės į kasas įpina kaspinėlius. Moters kaklą puošia brangūs kelių eilių koralų ar gludinto gintaro karoliai… Vyrų drabužiai taip pat puošnūs: sermėgos kirptos per liemenį, iki kelių ilgio. Vyrai nešiojo liemenes, kaklą puošė kaklaskare“, – su pasididžiavimu pasakojo Virginija Snudaitienė.
Lietuvininkų tarmės puoselėtoja Vaida Galinskienė pristatė Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo istoriją, jo raidą nuo XIX a. pradžios iki XX a. pirmosios pusės. Skirtingais metais tiek vyrų, tiek moterų drabužiai byloja, kaip keitėsi jų formos ir spalvos, kaip tautinį kostiumą veikė istorinės permainos ir kitos kultūros.
Regionų tapatumus ir skirtumus komandos aiškinosi per šokius, dainas, žaidimus. Žiūrovai salo sulaukę kulinarinio paveldo pristatymo rungties. Susumavusi komandų surinktus „auksinius“ balus komisija nusprendė, kad zanavykų komanda verta pagrindinio prizo. Jie taip pat buvo nominuoti „Puikiausia gaspadine ir gaspadoriumi“. Nominacija „Etno stiliaus deimančiuks“ atiteko „Šišioniškiams“, o „Geriausi savos tarmės šnekoriai“ – „Žemaite nuo rubežiaus“.

Laima PUTRIUVIENĖ