silute.lt nuotr.

Savaitgalį vykusių iškilmingų šv. Mišių metu Šilutės rajono savivaldybės vadovai pasveikino Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos kleboną, Šilutės dekanato dekaną, kanauninką Remigijų Saunorių 45 metų sukakties ir 20 metų kunigystės proga.

„Dėkojame Jums už didžiules pastangas gražinant bei remontuojant bažnyčias, už bendruomenės telkimą bei rūpinimąsi jos gerove. Ačiū už bendrystę ir partnerystę. Linkime jums neblėstančios energijos ir dvasinės stiprybės“, – sveikinimo žodžius tarė Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis.

Šią Savivaldybės paskelbtą informaciją galime papildyti, kad R. Saunorius Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos klebonu buvo paskirtas 2017 m. liepos 10 d. Pakeitė 7 metus dirbusį kleboną S. Toleikį. R. Saunorius yra Telšių vyskupijos Šilutės dekanato dekanas. Į Šilutę atvyko ėjęs Telšių vyskupo generalvikaro pareigas. R. Saunorius yra religijos mokslų magistras.

Šilutės krašto tikinčiųjų gerbiamą ir mylimą kleboną, dekaną, kanauninką R. Saunorių 2021 m. kovo 31 d. „Pamario“ interneto svetainėje išsamiai parengtame interviu pristatė Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė. Prisiminkime (sutrumpintas interviu):

Į Dievo pasaulį, kurį reikia tikėti esant

Į mūsų miesto Šv. Kryžiaus bažnyčią buvote paskirtas 2017 m. liepos 10 d. Esate religijos mokslų magistras. Gal paaiškintumėte ir kitas jūsų pareigas apibrėžiančias reikšmes:  dekanas, kanauninkas, bažnytinės teisės licenciatas…

Dekanas – tiesioginė pareigybė, kanauninkas – garbės titulas, o bažnytinės teisės licenciato vardą įsigijau 2003-2007 metais studijuodamas Popiežiškajame Laterano universitete, Romoje. Iš pradžių nemokėjau italų kalbos. Dėl to buvo ne vienas ir linksmas nuotykis: kai tikintieji sužinojo, jog aš dar gerai nemoku itališkai,  rinkdavosi mane išpažinčiai, kad greičiau atleisčiau nuodėmes. Aš taip ir darydavau (juokiasi). Bet reikėjo išmokti. Universiteto baigiamąjį darbą „IL RUOLO DEL LEGATO PONTFICIO DAL PUNTO DI VISTA STORICO, TEOLOGICO E GIURIDICO“ parašiau italų kalba.

Pirmąjį magistro darbą tema „Dekalogo turinys psalmyne“ apgynėte baigdamas Telšių kunigų seminariją.  Gal truputėlį pakomentuotumėte darbo turinį?

Temą man pasiūlė dėstytojas. Ir neapsiriko: buvo labai įdomu studijuoti psalmių turinį. Žinote, psalmės – giesmės. Dovydo psalmės. Jos giliamintės ir labai poetiški kūriniai.

Ir jūs tą turinį suradote?

Taip, man patinka tyrinėti, ieškoti, esu gana smalsus žmogus.

Sudomino ir kitos Telšių seminarijos magistrantų darbų temos, pvz., „Žmogus – Dievo ir šėtono objektas. Požiūris į žmogiškąją būtį ir teologines paraleles bei skirtumai Šv. Rašto Pradžios knygoje ir J. V. Gėtės Fausto įvadinėje dalyje „Prologas Danguje“. Peršasi mintis, kad studijos kunigų seminarijoje turi gana platų humanitarinį–filosofinį lauką. Ar patvirtintumėte ir praplėstumėte šį teiginį?

Jau prasitariau – esu ieškotojas, smalsus žmogus. Daug atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus randu Šventajame Rašte. Nors kartais šviesos gali rasti paprasčiausiame darbe. Pasiruošimas būti kunigu trunka septynerius metus. Pirmieji metai – savotiškas pasiruošimo laikotarpis. Po to dvejus metus studijuojama filosofija, ir ketveri metai teologijos mokslų: dogmos, moralės tiesos, Šventojo Rašto studijos. Svarbiausias dalykas – teologija, bet ir kiti dalykai labai svarbu. Ir humanitariniai, ir filosofiniai.

Kiek toji patirtis vėliau, einant dvasinę tarnystę, atliekant kasdienes pareigas, yra tam tikra atrama? O gal atsiranda kitų, ne mažiau svarbių?

Jau turbūt sakiau: esame pasišventę tarnauti Dievui ir žmonėms, o žmogaus dvasiai iš tiesų  dažnai prireikia įvairių atramos taškų. Tenka į daug ką gilintis, ieškoti. Bet, kai atsikėlęs rytą padėkoji Dievui už gyvenimą, pajunti, kad bet kuris darbas yra prasmingas.

Bet būna ir sunkių dienų. Juk sakoma: ką Dievas myli, tam ir kryželį duoda…

Taip. Bet niekada tokio, kad nepakeltum.

Papasakokite apie savo pasiryžimą tapti kunigu, apie pašaukimą, apie svajonės išsipildymą.

Gimiau ir užaugau Varniuose. Dar mažą mane močiutė vesdavosi į bažnyčią. Man be galo patiko, kad mistrantai vilki baltais rūbais, kad jie patarnauja kunigui, nuplauna jam rankas, kad bažnyčioje skamba muzika, gražios giesmės. Daug vėliau supratau, kad bažnyčios varpų skambėjimas skirtas kaip palaiminimas visiems – gyviems ir mirusiems. Man patiko buvimas ir darbas bažnyčioje. Dar vaiku būdamas labai džiaugiausi, kad ir aš galiu patarnauti per Mišias kunigui, paskui keletą metų buvau Varnių bažnyčios zakristijonu. Tada ėmiau suprasti, kad noriu pažvelgti į žmogaus dvasinį pasaulį, padėti išspręsti problemas, būti jų džiaugsmo liudininku. Pas vyskupą Antaną Vaičių mane palydėjo Varnių kanauninkas Jonas Petrauskis. 1995 metais tapau seminaristu. Iš pradžių pirmakursių buvo 21, baigėme penkiese ir iki pat šiol bendraujame: susitinkame ne tik šventėse, diskutuojame, kalbamės apie įvairius kunigui svarbius dalykus.

Kur tarnavote anksčiau? Kaip priėmėte paskyrimą į Šilutę, klebonauti Šv. Kryžiaus bažnyčioje? Kokių turėjote lūkesčių, kaip jie pildėsi, kaip siekėte juos įgyvendinti?

Kai 2001 metais vyskupui Antanui Vaičiui sukako 75-eri, į Telšių vyskupiją atvyko vyskupas Jonas Boruta, kuris paskyrė mane laikinai savo asmeniniu sekretoriumi. Po pusės metų paklausiau, kada tas laikinumas baigsis, po to dar kartą. Pagaliau 2002 metais, rugpjūčio 25 d., kai man sukako 25 metai, buvau įšventintas į kunigus. O jau 2003 metais išvykau studijuoti į Italiją. Ten praleidau ketverius metus.

Baigęs studijas Popiežiškajame Laterano universitete, ilgokai dirbau atsakingą darbą Telšių vyskupijoje, taip pat dėsčiau seminarijos studentams bažnytinę teisę. Kai gavau vyskupo Kęstučio Kėvalo pasiūlymą vykti dirbti į Šilutę, turėjau laiko keletą dienų pagalvoti. Atvykau į Šilutę. Prisipažinsiu, kad iš pradžių didelio entuziazmo nepajutau, pasitiko visai svetimas kraštas. Tačiau supratau, kad laukia rimtas darbas, o ir vyskupo prašymas – man įsakymas.

Ir štai aš Šilutėje nuo 2017-ųjų metų tarnauju Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Džiaugiuosi, kad esu apsuptas nuostabiai gerų žmonių, niekada nesu paliktas vienas. Supratinga rajono valdžia įsiklauso ir padeda. Atrodo, kad užtenka iš vakaro pasikalbėti su Dievu, pagalvoti, o ryte meras jau skambina ir klausia, ar nereikia, pavyzdžiui,  autobuso – Žemaičių Kalvarijoje vyksta atlaidai. Džiaugiuosi, kad pavyko bažnyčioje kai ką pakeisti ar atnaujinti. Mes esame dėl žmonių paskirti, norisi padaryti, kad žmonių širdys džiaugtųsi, kad Dievą mes garbintume ne sušalę, ne pikti, o gerai nusiteikę.

Iš tiesų malonu, kad bažnyčioje šildomos grindys, nauji suolai, daugiau šviesių spalvų, atnaujinamos altorių dalys. Išmoningai paliktas ir senųjų grindų fragmentas. Jaučiame, kad atsinaujinanti bažnyčia aktualizuoja ir praeitį – istoriją, kuri vienaip ar kitaip suteikia žmogui vidinio tvirtumo. Neabejojame, kad tai dar vienas jūsų apmąstytų svarbiųjų gyvenimo dalykų.

Visą interviu su kunigu Remigijumi Saunoriu skaitykite čia