Renovuotame Kretingos dvaro Ūkvedžio name atidarius naują Kretingos krašto ekspoziciją, vienoje iš jos salių atidaryta pokario partizanų Kardo rinktinės, veikusios visoje Vakarų Lietuvoje – nuo Skuodo ligi Klaipėdos krašto ir nuo Palangos ligi Plungės – istorijos ekspozicija.

„Pokario istorija – dramatiška, ir vienareikšmiškai į ją žvelgti būtų neteisinga“, – įsitikinęs Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas.

Rinktinė įkurta prieš 70 metų

Kardo rinktinės ištakos, anot J. Kanarsko, siekia 1942-ųjų gruodį, kuomet buvo įkurta Lietuvos Laisvės armijos (LLA) Kretingos rinktinė. Jos įkūrėjai nėra žinomi, bet aktyviai dalyvavo mokytojas Juozas Kojelis, Lietuvos kariuomenės leitenantas Jurgis Ožeraitis bei vartotojų bendrovėje dirbęs Kazimieras Kontrimas.

„Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, nemažai vyrų, vengdami mobilizacijos, nedideliais būreliais ar pavieniui slapstėsi namų sodybose įrengtuose bunkeriuose ar giminaičių ūkiuose, – apie Kardo rinktinės ištakas pasakojo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas. – Per Vakarų Lietuvą praėjus frontui ir sovietams kovojant Kuršų katile, tuos vyrus reikėjo suvienyti. 1945 m. kovą atsirado Lietuvos Laisvės armijos (LLA) Lapės rinktinė, veikusi pietinėje ir pietrytinėje Kretingos apskrities dalyje, o vakarinėj ir šiaurės vakarų – Darbėnų, Mosėdžio, Palangos apylinkėse – Klevo kuopa.“

Jomsreikėjo bendro vado. Todėl 1945 m. lapkričio 15-ąją – ši data ir laikoma Kardo rinktinės įkūrimu – Steigiamajame susirinkime laikinuoju vadu paskiriamas LLA veikloje aktyviai dalyvaujantis K. Kontrimas, neturėjęs karininko laipsnio, o vadu „de facto“ – J. Ožeraitis, pravarde Ūsas.

„Ūsas 1946-ųjų pavasarį buvo suimtas ir ištremtas į Magadaną, kur mirė iš bado, ir Kardo rinktinės vadu vėl paskiriamas K. Kontrimas, žinomas Kontauto, Montės arba Tėvo slapyvardžiais“, – pasakojo J. Kanarskas.

 Rinktinėje –  7 vadai

Nuo 1945-ųjų  iki 1952 m. oficialiai veikusi Kardo rinktinė turėjo 7 vadus: K. Kontrimas juo buvo paskirtas triskart, o Juozas Jucys iš Mikoliškių – dukart.

Rinktinėje veikė 12 kuopų, suskirstytų pagal valsčius. Iš pradžių kuopos pasivadino medžių vardais pagal pirmąsias vietovių raides: Salantų – Slyvos, Skuodo – Skroblo, Darbėnų – Drebulės, Kretingos – Klevo, Gargždų – Gluosnio, Plungės – Paparčio ir pan. O nuo 1946-ųjų jos persivadino kunigaikščių – Narimanto, Širvydo, Tautvaišio, Skirmanto ir kt. – vardais.

Aktyviausiu partizaninės veiklos periodu – 1945–1946 m.– rinktinėje buvo apie 200 partizanų, neįskaitant ryšininkų bei padėjėjų.

„Tarp partizanų buvo ir veiklių moterų: ne viena jų į mišką išėjo paskui savo mylimuosius. Daugumos jų likimai – taip pat tragiški: yra žinoma, kad Antanas Jonauskas-Genys apsuptyje nusišovė kartu su mylimąja“, – kalbėjo istorikas.

Slapstėsi 13 metų

Per 1947-ųjų sovietų vykdytas represijas praktiškai žuvo visi partizanų būriai. 1948-aisiais sunaikinta Kartenos Buganto ir Kulių Daugvaišo kuopos, 1950-aisiais nebelieka Kretingos valsčiaus Širvydo bei Palangos Narimanto kuopų. Kontrimas oficialiai buvo paskutiniuoju vadu: Montė žuvo 1952-ųjų spalio 30-ąją patekęs į pasalą Grūšlaukės miške, o Kardo kuopos likučiai buvo prijungti prie Šatrijos rinktinės Vizbuto kuopos.

Dauguma žuvusių vyrų tebuvo vos 20–27 m. amžiaus, ir tik nedaugelis vyresnių – apie 40-ies.

Paskutinis Kardo rinktinės partizanas Pranas Končius-Adomas 13 metų slapstėsi Didžiųjų Žalimų kaime ir žuvo 1965 m.

„Nepaisant to, kad dėl žydų genocido – jis buvo Salantų policijos pagalbininku, nors konkrečių liudijimų dalyvavus žydų žudynėse Genocido ir rezistencijos centro pažymose nėra ir iš jo atimtas Prezidentės apdovanojimas, – jo indėlio į partizaninį judėjimą neišbrauksi“, – tvirtino istorikas.

O paskutinis žuvęs Lietuvos partizanas – 1969 m. spalio 2-ąją Vakarų Lietuvos Prisikėlimo apygardos partizanas Kostas Liuberskis.

Sudėtingi pokario vingiai

Operacinio aktyvumo prasme Kardo rinktinė ypatingai nepasižymėjo, tačiau  ji buvo ryškus Vakarų Lietuvos pasipriešinimo judėjimo reiškinys.

„Šiame krašte buvo rusų pasienio zona, kur stovėjo stiprios įgulos. Tačiau ir būdami po didinamuoju stiklu, mūsų partizanai surengė pavienių puolimų prieš milicininkus, nukovė nemažai kolaborantų, – pabrėžė istorikas. – Iš pasalų nepuldavo: Montė rašomąja mašinėle atspausdindavo įspėjimą – baik tarnauti okupantų valdžiai, padėk ginklą.“

Anas laikmetis, svarstė J. Kanarskas, politiškai buvo labai susipynęs ir sudėtingas, ir šiandieną jį vienareikšmiškai vertinti neteisinga.„Būdavo, kad jauni žmonės tam, kad neišsiųstų į karą su vokiečiais, išeidavo tarnauti stribams. Vėliau vieni sužvėrėdavo, o kiti, supratę į kokias pinkles pateko, pereidavo pas partizanus. Būdavo, kad stribai kankindavo suimtus partizanus ir priversdavo kolaboruoti. NKVD sugebėdavo į partizanų būrius infiltruoti savų žmonių, partizanai – taip pat“, – į dramatiškus pokario istorijos vingius pažvelgė istorikas

Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, „Pajūrio naijienos“