Paaugliu būdamas pramokęs siūti vyriškus ir moteriškus rūbus šilutiškis, Sodų gatvės gyventojas Aloyzas Tubutis ir 90-ies sulaukęs sako tebesąs siuvėjas. Lapkričio 11-ą jį jubiliejinio gimtadienio proga pasveikino dukros Loreta, Daiva, sūnus Aloyzas, šeši anūkai, pažįstami. O patys pirmieji praėjusį sekmadienį gėlių įteikė bei tautine juosta perjuosė Šilutės šachmatų-šaškių klubo draugai ir varžovai, nes Aloyzas vis dar kietas konkurentas prie 64 langelių lentos.

Aloyzas Tubutis su žmona Emilija.

Gyvenimo laimė
Aukštas, lieknas, inteligentiško veido Aloyzas Tubutis nė iš tolo nepanašus į senolį. Butas ketvirtame aukšte – jam ne kalnas. Vasaromis iki sutemų triūsia „Dobilo“ sode. 6,5 aro sklype turi du šiltnamius. Pomidorų užsiaugina sau ir vaikams. Avietės, gervuogės – taip pat savos. Priverda uogienių. Virtuvės „direktoriumi“ tapo pasiligojus žmonai Emilijai. Jos rankos ir širdies siekė trejus su puse metų, važiavo lenktis ir bučiuoti į ranką būsimam uošviui, tremtiniui Jonui Šimkui, kad leistų savo dukrai tekėti…
Susituokė 1953-iaisiais, birželio 13-ą. Buvo laimingi ilgai ilgai – atšventė sidabrines, auksines vestuves. Siuvėjas ir buhalterė, žemaitis ir aukštaitė. Abu tvarkingi, darbštūs, santūrūs, tikintys. Užaugino ir išmokslino savo vaikams. Dukra Loreta gyvena Vilniuje, Daiva – Klaipėdoje, sūnus Aloyzas – Šiauliuose. Jie kasdien skambina tėvui. Aloyzo džiaugsmas – šeši anūkai. Anūkė Indrė – poliglotė: moka japonų, kinų, indų kalbas, gyvena ir dirba Indijoje.
Aloyzui ir Emilijai iki deimantinių vestuvių pritrūko poros metelių. Kartu išgyveno 58 metus. Anot Aloyzo, apsibarę buvo tik du sykius. Kartą, kai Emilija nepanoro jo išleisti į sporto klubą žaisti šaškėmis… Et, smulkmenos. Aloyzas neturi dėl ko graužtis, gerbė, mylėjo ir tebemyli Emiliją, kurią Anapilin išlydėjo 2011-aisiais. Kas antra dienelė aplanko ją Šilutės kapinėse.
Ilgas amžius – dovana kantriems
Kas lemia ilgą amžių? Paveldėjimas, įpročiai, gyvenimo būdas, mityba?
Gal viskas sudėjus kartu. Aloyzo tėvai Vincentas ir Domicėlė Tubučiai ūkininkavo Jomantuose (Šilalės r.). Nelengva buvo prakusti iš 10 hektarų, juolab, kad pusė žemelės – pelkinė pieva. Bet vertėsi, netinginiavo. Ir penkis sūnus augino: Vincentą, Juozą, Zigmą, Aloyzą, Juozuką. Susitaupę kiek litų ir pardavę senąją sodybą, persikėlė į Peslių kaimą, vėliau pervadintą Lolyte (Vaimnuto sen.). Ten Aloyzas traukdavo puskilometrį pas vietos „kriaučių“ Praną Tribičių mokytis siūti. Pameistriu išbuvo dvejus metus. Beje, jo tėvelis nebuvo ilgaamžis: mirė 1949-aisiais, eidamas 65-uosius. 1967-ais Bikavėnų kapinėse palaidojo Domicėlę. Nebėra ir brolių. Vieniems gyvenimo upė greitesnė, kitiems – liečiau tekanti. Žmogui belieka plaukti…
Siuvėjo įgūdžius Aloyzas Tubutis tobulino Vilniuje, siuvimo-kirpimo kursuose. Yra dirbęs artelėje, buities paslaugų kombinate. Valdiško darbo stažas – 40 metų. Su klientais jis visada buvo mandagus, kantrus, paslaugus.
Karo baisumai
Antrojo pasaulinio karo metais siuvėjo amatas išgelbėjo Aloyzą nuo fronto: paimtas į rusų kariuomenę su dar keliolika meistrų siuvo karininkams milines. Gavo kareivio striukę be antpečių, o vietoj šautuvo – žirkles ir siuvimo mašiną. Bet karo baisumų, žiaurumų prisižiūrėjo.
Kare žmogaus gyvybė bevertė. Kas ginkluotas, tas ir teisus. Lietuviai nesiveržė kariauti rusų pusėje. 1944-ųjų rudenį iš kariuomenės pabėgo 12 lietuvaičių. Bėglius sugaudė. Juos turėjo sušaudyti du lietuviai, kurie prie bėglių neprisidėjo. Raudonarmiečių nuostabai šie atsisakė vykdyti kraugerišką įsakymą net mirtimi bauginami. Pamokos vardan sušaudė ir juos. Jų kapas nežinomas.
Aloyzas iš karo pragaro ištrūko tik per sumanumą: paprašė trumpų atostogų, kad įstotų į lietuviškąją 16-ąją diviziją. Vadovybė patikėjo, paleido siuvėją, o šis dingo ir „išniro“ tik karui pasibaigus.
Šachmatai, šaškės – senolio liga
Žaisti šachmatais, šaškėmis Aloyzas pradėjo vaikystėje. Pirmasis „treneris“ – velionis brolis Zigmas. Jau 75-eri metai Aloyzas kilnoja medines figūrėles ir nepavargsta. Šachmatai, šaškės – intelektualus sportas, protų „kumštynės“. Prie lentos Aloyzas daugiau praktikas nei teoretikas, nors ir pavarto šių žaidimų vadovėlius. Jo jėga – intuicija suvokti pozicijos niuansus ir lemiamą akimirką žengti teisingą ėjimą. Varžovams teoretikams belieka stebėtis Aloyzo gebėjimu išsprūsti iš spendžiamų spąstų.
A.Tubutis yra buvęs Šilutės rajono šaškių pirmenybių čempionas, ne kartą – įvairių turnyrų finalininkas, prizininkas. Konkurentai, kurie tikisi lengvai suraityti senolį, dažnai „nusvyla pirštus“. Ir šiandien Aloyzas – kietas varžovas. Šilutės šachmatininkai trejus metus paeiliui laimi rajono seniūnijų sporto žaidynes. A. Tubutis žaidžia prie antros lentos. Klubo nariams buvo garbė jį pasveikinti 90-mečio jubiliejaus proga, palinkėti sveikatos.
Pasak Aloyzo, į klubą Gluosnių gatvėje, „Dobilo“ sodą ir pas daktarėlius jis dar važiuoja automobiliu. 30 metų nerūko, negeria alkoholio, neišrankus maistui. Užtat darbo nevengia. Pavasariais Tubučių sode pražysta 1000 jo pasodintų tulpių, kad visiems pro šalį einantiems būtų gražu. „Baltijos kelio“ dalyvis mėgsta triūsti, bendrauti, domėtis sportu, lietuviško politinio gyvenimo aktualijomis.

Algirdas Dulinskas