Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje šilutiškiai susitiko su aktore Regina Arbačiauskaite–Flick ir kraštiečiu rašytoju profesoriumi, hab. dr. Roku Flick‘u, kuris papasakojo apie savo romaną „Pradingę klajojančiam smėlyje“. Ištraukas iš romano skaitė rašytojo žmona aktorė Regina. 

Truputis muzikos, poezijos ir prozos
Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistai iš pradžių padainavo dvi gerai visiems žinomas dainas apie jūrą ir kalėdinę giesmę „Aš garbinu tave“.
Aktorė Regina Arbačiauskaitė pasidžiaugė, kad metų pabaigoje turėjo gražių susitikimų su skaitytojais ir teatro gerbėjais Vilniuje ir Šiauliuose. Sakė, kad Šiauliai jai labai brangus miestas, nes ten praėjo vaikystė, ten leisdavo savo vasaras pas senelius. ,,Šilutė – Roko gimtasis miestas. Čia jis baigė mokyklą, čia prisiminimų kelia kiekvienas miesto kampelis“, – sakė aktorė. Vakaro viešnia perskaitė puikiai advento laikotarpiui tinkantį Vinco Mykolaičio Putino eilėraštį „Gruodis“ iš ciklo „Mano mėnesiai“. Papasakojo, kaip lietuvių kalbos mokytoja pratino ir skatino ją skaityti knygas, kaip ruošė meninio skaitymo konkursams. Savo prisistatymą aktorė užbaigė H. K. Aderseno žodžiais: „Nėra gražesnių pasakų už tas, kurias sukuria pats gyvenimas“.
Gerai šilutiškiams pažįstamas kraštietis rašytojas Rokas Flickas pasiteiravo, ar yra jau perskaičiusių jo naujausią romaną apie senovės kuršius „Pradingę klajojančiam smėlyje“ (skaičiusiųjų nebuvo daug). Priminė savo anksčiau išleistus kūrinius – trilogiją „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“ ir „Emma, pastoriaus duktė“. Juose vaizduojamas nepaprastai intriguojantis Prūsijos paveikslas, kuriuo skatinama branginti istorinę atmintį ir ugdyti garbingą požiūrį į gyvenimą. Autorius prisiminė sulaukęs didelio skaitytojų ir kritikų dėmesio, tačiau už šį romaną 2015 m. jam buvo paskirta Ievos Simonaitytės premija.
,,Ne pirmą kartą esu pasakęs sau: viskas, daugiau į rankas rašymo priemonės neimsiu. Kodėl taip manau? Dėl kelių priežasčių: išsisėmiau, pavargau, dėl vidinės dvasinės būsenos. Ką aš darau? Rašau sau? Ne. Žmonėms… O jeigu nepatiks? – abejonėmis dalijosi autorius, pridurdamas: „Atrodė, kad po knygos „Emma, pastoriaus duktė“ daugiau nerašysiu. Išsisemi, tai natūralu. Juk reikia susikaupti, surinkti daug medžiagos, paskui turi viską transformuoti ir atiduoti skaitytojui“.
Apie naująjį romaną
Rašytojas pasidalijo įžvalgomis apie mūsų protėvius kuršius, gyvenusius mūsų ir dabartinių latvių krašte. „Šią tautą sudarė kelios gentys: Pilsotas, Mėguva, Duvzarė, Piemarė ir Ceklis. Tai buvo didelė tauta. Kodėl ji neišliko? Tai istorikų tyrinėjimo objektas. Aš kūriau meninį kūrinį – po kruopelytę rinkau medžiagą“, – pasakojo autorius.
Romanas „Pradingę klajojančiam smėlyje“ pasakoja apie XI-XII a. kuršių – drąsių jūrininkų ir plėšikų, laivų statytojų, amatininkų ir žemdirbių – gentį. Toji gentis gyveno Baltijos pajūryje, nuo Nemuno deltos iki Ventos vidurupio, plaukiojo Baltijos jūra ir siaubė buvusių šio krašto užkariautojų ir šeimininkų danų bei švedų vikingų gyvenamąsias teritorijas. Ne veltui Jutlandijos (Danijos) pakrančių bažnyčiose danų vikingai meldėsi: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“.
Romano veiksmas plėtojamas trijose vakarinėse kuršių žemėse: Pilsote, Mėguvoje ir Duvzarėje. Šių žemių valdovų – konungų – gyvenimas ir veikla susipynę į sudėtingą rezginį. Šalia laisvųjų žmonių čia gyvavo vergvaldystė, nesvetima ir daugpatystė bei nesantuokiniai ryšiai, o viename iš pagrindinių Mėguvos žemės centrų – Palangoje ir jos uoste – įsisiūbuoja dramatiški įvykiai…
Susitikime dalyvavęs istorikas Pranas Avižinis rašytojo klausė, iš kur tas noras, žinojimas, gebėjimas kurti ir interpretuoti. „Pirmiausia buvo asmeninis noras sužinoti savo šaknis. Mano tėvas dzūkas iš Veisiejų, mama – vokietė. Kaip jau buvo minėta, mokiausi Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje, kurią ir baigiau 1954 metais. Jau mokykloje rašiau. 1959 m. Vilniaus universitete baigiau archeologiją, 1966 m. – pramonės ekonomiką. Po to mokiausi Maskvos I. Gubkino naftos ir dujų pramonės instituto aspirantūroje ir šiame institute apgyniau dvi disertacijas, tapau ekonomikos mokslų daktaru. Dirbau dėstytoju Vilniaus inžineriniame statybos institute, nuo 1987 m. – profesorius. 1990-1991 m. buvau energetikos ministro pavaduotoju. Mokslo srityje esu parašęs tris monografijas, 17 mokslinių techninių apžvalgų (brošiūrų) autorius, tema – dujofikacija, dujų pramonė. Nuo 1995 m. su šeima persikėlėme gyventi į Klaipėdą. Tada atsirado daugiau laisvo laiko. Taip ir prasidėjo…“ – pasakojo rašytojas.
Mokytoja Irena Arlauskienė sakė, kad prieš pradėdama skaityti rašytojo knygas, turėjo sau atsakyti į klausimus: „Iš kur jūs? Kas jūs? Pirmiausia perskaičiau autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“ (2008 m.). Po to buvau „priversta“ ateiti į tą kūrybą. Tekstas mane pagavo. Žodine prasme ir emocine. Nieko nėra pameluota. Iš kur taip žinote? Tai fantazija, tai gebėjimas… Kelionių, plaukimo jūra aprašymai. Labai malonu skaityti. Aiškaus sakinio meistras. Aiškus, trumpas sakinys – kaip vienas iš gražiausių poreikių skaityti“, – kalbėjo mokytoja I. Arlauskienė.
Jos kolega Anatolijus Žibaitis sakė taip pat besidomintis praeitimi, jam įdomus tautų judėjimas. „Kas davė tokius rezultatus? Mama – vokietė, tėvas – baltiško kraujo?.. – klausė mokytojas.
„Iki 50 metų buvau lietuvis – Rokas Alvydas Liaukonis. Ir dabar rašau, mąstau lietuviškai. Aš vyriausias iš aštuonių mūsų šeimos vaikų. Mama paprašė, kad pasikeisčiau pavardę. Manau, kad jei nebūčiau tapęs Flick – nebūčiau parašęs šių kūrinių. Per tai sugebėjau kai ką padaryti“, – užbaigė rašytojas.
Garbingo jubiliejaus, kurį rašytojas minėjo vasarą, proga pasveikino bibliotekos darbuotojos ir visų vardu padėkojo už susitikimą, kuris suteikė daug žinių, paakino perskaityti naująją rašytojo knygą, o atsinešusieji knygas, laukė autoriaus autografo.
Birutė Morkevičienė