Nusprendusi emigruoti į Londoną ieškojau tokių darbo pasiūlymų, kurie būtų finansiškai pelningi, tačiau nė nesusimąsčiau, ar mane dominančios darbo vietos yra tikrai saugios…

Išvykdama dar negalėjau pasigirti puikiomis anglų kalbos žiniomis – šios kalbos teko mokytis mokykloje ir universitete, tačiau vėliau įgūdžių niekaip nelavinau. Taigi, žvalgiausi tokių darbo pasiūlymų, kurių skelbimuose nebūtų reikalaujama ypatingai gerų anglų kalbos žinių. Žinoma, tai gerokai susiaurino paiešką – galėjau rinktis darbą fabrike, sandėlyje ir panašiai. Nors sunkaus darbo niekada nesibaidžiau, tačiau pamaniau, kad tokiose darbovietėse fizinis krūvis  bus nepakeliamas. Taigi, apsiribojau darbo pasiūlymų paieška viešbučiuose: pamaniau, kad dirbdama kambarine ir tvarkydama kambarius nepatirsiu pernelyg didelio streso, bendrauti anglų kalba teks nedaug, o atlyginimas bus gerokai didesnis nei Lietuvoje.

Pirmieji darbo mėnesiai buvo tikrai sklandūs: nors ir nebuvo kada nuobodžiauti, tačiau su visomis man pavestomis užduotimis gana nesunkiai susidorojau. Vis dėlto, vieną rytą atėjusi į darbą patyriau nelaimingą atsitikimą, po kurio net porą mėnesių buvau nedarbinga.

Viešbutis, kuriame dirbau, buvo kelių aukštų, tačiau jame nebuvo lifto: kasdien tekdavo daugybę kartų lipti laiptais aukštyn ir leistis žemyn. Už grindų plovimą viešbutyje buvo atsakinga kita darbuotoja, kuri visuomet įspėdavo apie slidžias grindis, tačiau tą kartą taip nenutiko. Vėliau sužinojau, kad viešbučio administracija nusprendė senas įspėjamąsias lenteles pakeisti naujomis, todėl valytoja paprasčiausiai neturėjo galimybės pastatyti įspėjamųjų ženklų. Išėjusi iš viešbučio kambario ketinau lipti laiptais, tačiau paslydau ant jų krašto ir nudardėjau žemyn. Nukritusi dar buvau sąmoninga: tikėjausi, kad šis nutikimas pasibaigs vos keliais nubrozdinimais ir mėlynėmis ant rankos, tačiau situacija buvo gerokai rimtesnė nei maniau. Atskubėjusi administratorė nedelsdama iškvietė greitąją pagalbą, o jau po pusvalandžio atsidūriau ligoninėje.

Rentgeno tyrimas parodė, kad krisdama nuo laiptų susilaužiau ranką ir šonkaulius, todėl į darbą greitu metu tikrai negalėsiu grįžti. Tai labai liūdino, nes svetimoje šalyje nedarbingumo laikotarpis atrodė būsiantis  ilgas ir niūrus. Gulėdama ligoninėje kartais sulaukdavau lankytojų, vis tiek jaučiausi labai vieniša, nesugalvodama, kuo galėčiau užsiimti.

Kai gydytojai leido grįžti į namus, visą savo laiką skyriau anglų kalbos žinioms tobulinti – pažadėjau sau, kad pasveikusi nebegrįšiu dirbti į viešbutį, o įsidarbinsiu tokioje vietoje, kur reikėtų bendrauti su žmonėmis, ir galėčiau lavinti anglų kalbos įgūdžius. Kartą kažko ieškojau internete ir visai netikėtai radau bendrovės „Insito kompensacijos“ skelbimą, kuriame buvo siūloma gauti priklausančią kompensaciją už patirtą nelaimingą įvykį. Nors labai abejojau, ar mano atveju bus įmanoma gauti tokią kompensaciją, pamaniau, kad nepabandžiusi nesužinosiu. Nieko nelaukdama užpildžiau užklausos formą, ir labai nustebau, kai netrukus su manimi susisiekė lietuviškai kalbantis konsultantas. Jis man papasakojo apie galimybę gauti man priklausančią išmoką. Tai labai pakėlė man ūpą. Papildomi pinigai tuo metu man tikrai būtų pravertę, tad su nekantrumu laukiau, koks bus priimtas sprendimas. Didžiai mano nuostabai, ilgai laukti neteko – vos po mėnesio man buvo pranešta, kad man skirta kompensacija už patirtą įvykį bei už visą nedarbingumo laikotarpį. Tai leido šiek tiek atsikvėpti, nes net ir po patirtų lūžių sukau galvą, kur greičiau galėčiau užsidirbti pinigų. Laimė, reikalai pakrypo į gerą – netrukus gavau man priklausančią išmoką, o pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui įsidarbinau internetinės parduotuvės administratore.

Ingrida