Neseniai minėta Medicinos darbuotojų diena, šiandien – Tarptautinė slaugytojų diena. Įvairiems kūno negalavimus įveikti prireikia abiejų profesijų atstovų, tačiau šioje grandinėje svarbi vieta tenka ir vaistininkui. Ištisus 44-erius metus šioje srityje darbuojasi šilutiškė Regina Bulsienė, per tiek metų pelniusi daugelio šilutiškių pagarbą.

Regina Bulsienė, per daugelį darbo metų pelniusi šilutiškių pagarbą.

Pasitinka su šypsena
Ilgi darbo metai vaistininkės neišvargino, matyt, dėl jos asmeninių charakterio savybių. Ponia Regina – kupina jaunatviškos energijos ir gyvybingumo. Pasak jos, bendrauti su žmonėmis jai yra vienas malonumas. Žodžius beria greitakalbe, šypsosi ir savo energija „įkrauna“ ir kitus.
„Ar nepavargote dirbdama tą patį darbą, ar nepajutote monotonijos ar abejingumo?“ „Tikrai ne!“ – išgirstu atsakymą.
Nors darbo specifika ir pasikeitė, bet vaistininkė išliko tokia pat – su šypsena pasitinkanti, negailinti patarimų, susirūpinusius dėl ligos išklausanti, abejojančius padrąsinanti.
Į savo gimtąjį miestą sugrįžo po studijų institute 1971 m. Diplomuotą vaistininkę pakvietė tuo metu miesto centrinei vaistinei vadovavęs Alfonsas Pilipavičius. Centrinė vaistinė buvo įsikūrusi miesto centre, jai priklausė 9 filialai kaimuose. Reginai patikėjo vaistininkės analitikės pareigas. Jai teko tikrinti vaistų ruošinių sudedamąsias dalis. Moteris pasakojo, kad tuomet vaistininkai gamindavo įvairiausius vaistus, tepalus, mikstūras. Per dieną į vaistinę suplūsdavo tiek receptų, kad reikalingus vaistus per pamainą vos spėdavo pagaminti… Keliasdešimt vaistininkų dirbdavo keliomis pamainomis. Vaistinei priklausė didžiulės patalpos. Kambarys, kur daugybėje stalčių, stalčiukų buvo laikomos tabletės, buvo pramintas tabletynu.
Kitose patalpose atskirai buvo laikomi geriamieji, išorinio naudojimo vaistai, tepalai, tvarsliava. Regina ir dabar mena, kaip vaistinės darbuotojai fasuodavo vatą. Į vaistinę atvežtą 50 kg vatos ritinį vyniodavo į pakelius po 100 gramų. Po tokio darbo vaistininkai atrodydavo kaip sniego žmonės…
Vaistines ėmus reorganizuoti, Regina nepasuko į verslą, bet liko dirbti jai įprastą ir mielą vaistininkės darbą.
Ar verta gydytis pačiam?
Kas nors kartą yra pirkęs iš Reginos Bulsienės vaistų, tikriausiai ją mena kaip nuoširdžią, į žmogaus rūpesčius įsiklausančią, besistengiančią padėti vaistininkę. Ponia Regina sako, kad jai svarbus kiekvienas vaistinės duris pravėręs žmogus. Kiekvieną ji atidžiai išklauso, pataria.
Dažnokai jos klausia, ar padės gydytojo skirti vaistai, ar jie bus efektyvūs? Vaistininkė aiškina, kad vaistai skirti ligai gydyti, tačiau kiekvienam žmogui turi individualų poveikį: vienas rezultatų sulaukia greičiau, kitam jų tenka palaukti.
Vaitininkė nėra abejinga nusprendusiems gydytis be medikų konsultacijų, o rinktis vaistus nugirdus, kuo gydėsi kaimynas. Vaistininkė tokiems aiškina, kad kiekvienas vaistas turi ir šalutinių poveikių, todėl žmogaus ligai gydyti vaistą turi skirti gydytojas, geriausiai žinantis apie paciento negalavimus. Ypač taip rizikuoti vaistininkė nepataria jaunoms mamoms, susiruošusioms savarankiškai gydyti savo kūdikius.
Kaip ir visus mus, ligos neaplenkia ir vaistininkų. Kad tos ligos rečiau kamuotų, R. Bulsienė praktikuoja sveiką gyvenseną, pirmenybę teikia liaudiškoms priemonėms. Tą patį pataria ir kitiems. Vis dėlto vaistų prireikia visiems. Jei kas pravertų R. Bulsienės rankinę, nustebtų – ten tikriausia mini vaistinė… Vaistininkės atsargumas jau ne kartą padėjo įvairiose gyvenimo situacijose.
Kad pasirinko vaistininkės profesiją, stebisi ir pati Regina Bulsienė. Gal šiuo žingsniu realizavo mamos neįgyvendintą svajonę būti gydytoja? Pati Regina vaikystėje svajojo šokti baletą. Pamena stipinėdavo ant pirštų galiukų Šilutės gatvėmis save įsivaizduodama šokėja. Balerina netapusi kitų meniškos prigimties savybių neužslopino. Mėgo dainuoti, vaidinti, su režisieriaus Milinio vadovaujama teatro grupe išvažinėjo visą Lietuvą, dainavo medikų chore. Dainuojantis žmogus ir kasdieniame gyvenime yra atviras ir mielas aplinkiniams. Tokia ir Regina Bulsienė.

Laima PUTRIUVIENĖ